Šis britas lankėsi Vilniaus meno mugėje „ARTVILNIUS“, pasivaikščiojo po Vilnių ir apžiūrėjo naująją Nacionalinę meno galeriją.
Viešnagės pabaigoje I.Robertsonas (30 m.) atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.
- Rengiant pirmąją meno mugę buvo abejojama, ar ne geriau už tuos pinigus keletą Lietuvos galerijų išsiųsti į žymiausias meno muges Bazelyje, Londone, Berlyne. Ką manote jūs?
- Tai skirtingi dalykai.
„ARTVILNIUS“ reikia tam, kad pritrauktų pinigų būtent į jūsų šalį. Tai nėra neįmanoma, nors iš pradžių ir reikia šiokios tokios valstybės pagalbos.
Jūs jau stengiatės suvienyti regioną, kuris daugeliui meno mėgėjų, profesionalų ir kolekcininkų labai įdomus.
Jokioje Vakarų mugėje nepamatysi Baltijos šalių, Baltarusijos, Ukrainos, Balkanų ir Skandinavijos šalių meno vienoje vietoje.
Tiesa, jei dėl politinių ar kitokių priežasčių kiek rezervuotai žiūrite į Rusiją, turtingos Skandinavijos šalys su įdomia meno rinka galėtų būti tas žaidėjas, kuris padėtų ūgtelėti Baltijos šalių meno rinkai.
- Gal prestižinėse meno mugėse galerijos galėtų įgyti daugiau patirties?
- Man atrodo, kad, užuot vykę į Bazelio ar Londono muges, kurios yra labai brangios, lietuviai pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį ir į kitus meno centrus pasaulyje – Abu Dabį, Singapūrą, Honkongą.
Būtina ieškoti naujų rinkų. Azijoje, kaip ir Rytų Europoje, net per krizę yra daugiau vilties. Jūsų ateitis, matyt, bus daug geresnė nei mūsų, vakariečių. Besivystančių šalių gyvenimas tikrai dar gerės, o vakariečių – atvirkščiai.
Taip ir turi būti. Per ilgai mes visko turėjome per daug – mašinų, daiktų, maisto. Dabar viskas susibalansuos. Taip bus geriau visiems. Mums – taip pat.
- Jūs gerai pažįstate Azijos meno rinkos tendencijas. Kokios jos?
- Kinijos menininkai jau senokai daro meną ne savajai, o Vakarų rinkai. Tai nėra grynai kinų menas. Žinoma, toks modelis pasiteisino, jie daug darbų pardavė Vakaruose, sparčiai kilo jų kainos.
Tačiau dabar daug kas keičiasi. Nemažai Kinijos menininkų grįžta prie savo tradicinių amatų ir išraiškos priemonių. Tokių kaip tušas ir popierius.
O štai Pietų Korėjos menininkai puikiai suderina naujas technologijas ir savitas tradicijas. Jie kuria labai įdomius dalykus. Pietų Korėja ir Japonija yra šalys, kurių žmonės moka daug unikalių dalykų.
Nenuostabu, kad ten talentingos asmenybės laikomos gyvais kultūros paminklais.
- Kaip galima paspartinti meno rinkos vystymąsi Lietuvoje?
- Neužtenka mažiau išsivysčiusių šalių menininkams ar galerininkams išvažiuoti pasimokyti meno rinkos dėsnių į labiau išsivysčiusias šalis.
Tai, žinoma, būtina, tačiau to neužtenka.
Valstybė turėtų daugiau investuoti į sostinės infrastruktūrą. Aš šiek tiek pasižvalgiau po Vilnių – tai puikus miestas, tačiau būtina, kad nuostabios jūsų bažnyčios ir kiti paminklai būtų deramai sutvarkyti.
Svarbu išsaugoti ir sovietinių laikų architektūrą – kaip istorinę atmintį.
Ypač reikėtų pasirūpinti Neries krantine, kuri yra visiškai apleista.
- Patrauklus miestas daro patrauklų ir jame rodomą meną?
- Gal kiek neįprastai skamba, bet investicijos į miestą sudarytų prielaidas greičiau atsirasti meno rinkai.
Miesto centras turi būti labai geros būklės, kad pritrauktų solidžius meno pirkėjus.
- Kas yra toji meno rinka?
- Meno rinka – tai struktūra, kuri padeda pritraukti didžiules pinigų sumas į meno sferą. Čia taip pat veikia garsūs vardai, tampantys prekės ženklais.
- Ar visuomet skiriasi kainos žymių dailininkų darbų, kurių vienas – iš tikrųjų nuostabus, o kitas – tiktai vidutiniškas?
- Dažniausiai gerokai skiriasi. Svarbu ne tiktai vardas, bet ir kokybė.
Prastas žymaus menininko darbas vis tiek bus gana brangus, tačiau tikrai ne toks brangus nei to paties žmogaus šedevras.
- Jūs – meno rinkos žinovas. Ar esate turtingas?
- Aš daugybę sykių pražiopsojau savo šansą. Tarkim, pražiopsojau galimybę gerai uždirbti iš kinų meno. Galėjau nusipirkti gerų Kinijos menininkų darbų 1998 metais už 15 ar 25 tūkstančius svarų, kurie dabar parduodami už milijoną.
Tai man nepatikdavo kūriniai, tai kaip tik tuo metu neturėdavau pakankamai pinigų. Nors nebuvo sunku nuspėti, kad kylanti Kinijos rinka greitai užaugins ir kūrinių kainą.
- Kodėl jus domina būtent ši veiklos sritis?
- Tai emocijų kupinas gyvenimas. Kultūra ir menas leidžia geriausiai pajusti laiko dvasią.
Šioje sferoje atsiskleidžia ir prigimtinis žmonių godumas, tačiau įdomu, kad jis nukreiptas ne į pinigų skaičiavimą, o į subjektyvius atvaizdus – meno kūrinius.
- Ar kolekcininkai šiek tiek neprimena ligonių?
- Manau, kad taip. Juk dauguma meno kūrinius perka ne todėl, kad norėtų pelningai investuoti, o todėl, kad tiesiog negali gyventi be vieno ar kito kūrinio. Tai – lyg įsimylėjimas.
- Ką jūs patartumėte įsigyti pradedančiajam kolekcininkui?
- Tam, kuris dar tik svarsto, ką galėtų rinkti, pasiūlyčiau imtis kolekcionuoti šiuolaikinių stiklo menininkų darbus.
Juk XX ar XXI a. dizaino kolekcijos taip pat labai vertingos, tačiau įsigyti stiklo skulptūrėlę – gerokai pigiau nei paveikslą.
Norintiems kolekcionuoti vaizduojamąjį meną būtų galima patarti pradėti nuo piešinių. Jie ne tik pigesni, bet ir puikiai lavina pradedančio kolekcininko akį.
Nebūtina pirkti labai garsaus dailininko piešinių.
Svarbiausia susivokti, kas tau pačiam labiausiai patinka, o tada išsirinkti iš visų patinkančių tuos, kurie atitinka ir tavo skonį, ir finansines galimybes.
Kolekcininkui nebūtina apsiriboti savo šalimi, galima pasižvalgyti ir svetur.
Rūpi meno rinka
* I.Robertsonas – „Sotheby's“ meno instituto Londone meno verslo studijų vadovas, Azijos meno archyvo Honkonge patarėjas, Honkongo moderniojo meno muziejaus garbės direktorius edukacijai, „Hana“ banko Pietų Korėjoje konsultantas.
* I.Robertsonas – populiarių knygų apie meno rinką autorius. 2005 m. pasirodė jo knyga „Kaip suprasti tarptautinę meno rinką ir vadybą“, o 2008 m. – jos tęsinys „Meno verslas“. Knygose analizuojama prekyba dailės kūriniais ir antikvarinėmis vertybėmis.