Pasak parodos kuratorės Augustinos Matusevičiūtės, R.Palmerio kūrinius galima interpretuoti kaip kolonizacijos ir migracijos ženklus. Menininkas, pasitelkdamas fotografijos, piešinių ir video meno medijas, ieško sąlyčio taškų tarp tolimų pasaulio kraštų.
Parodoje eksponuojamos devynios sidabro želatinos fotografijos iš skirtingų šalių: Kolumbijos, Kubos, Egipto, Jamaikos, Malaizijos, Namibijos, Panamos, Pietų Korėjos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Kiekviena fotografija nurodo vietos pavadinimą, tačiau jos kilmė išlieka nepaaiškinta.
Lietuvių autorė Paulina Eglė Pukytė video, fotografijos, teksto ir rastų artefaktų pagalba pasakoja „tikras istorijas“. Menininkė fiksuoja iš pažiūros nereikšmingas kasdienio gyvenimo situacijas ir užkoduoja jas pasakiškais pavadinimais arba sureikšmina ištraukdama jas iš konteksto.
Video darbuose „Satyras“ ir „Scilė“ autorė mitinių veikėjų vardus suteikia tarsi atsitiktinai pastebėtiems eiliniams žmonėms, kurie iš tikrųjų nepateisina vilčių. Pasak menotyrininkės, susidūrus mito ir tikrovės plotmėms, situacijos įgauna kiek ironiškos socialinės kritikos atspalvį, o mums įprastos tiesos apsiverčia aukštyn kojomis.
Panašiai atsitinka ir su parodoje eksponuojama Londono viešnamiuose surinktų plakatėlių kolekcija – beveik mieli sekso industrijos darbuotojų rankdarbiai ir gražūs žodžiai savo forma yra priešingybė verslui, kurį reklamuoja. Taip žaisdama prasmėmis P.E. Pukytė atskleidžia neatitikimą tarp deklaruojamos ir egzistuojančios tikrovės, tarp regimybės ir realybės.