Gargždų gyventojai puikiai moka A.Mamontovo dainų tekstus.
Apie dvi valandas trukusio koncerto metu dainininkui entuziastingai pritarusi publika suošė garsiau už jį, kai pasirodymo pabaigoje pasigirdo legendinės dainos „Laužo šviesa“ akordai.
Į temstantį dangų iškilo miškas linguojančių rankų. Nuo žemės pakilo net ir tie, kurie visą koncertą pakraščiuose gulinėjo ant žolės ir siurbčiojo alų ir sidrą. Visų akys godžiai rijo ant scenos fakelų ugnies apšviestą A.Mamontovo figūrą.
- Kuo skiriasi žiūrovai nedideliuose miesteliuose ir šalies didmiesčiuose? – „Lietuvos rytas“ paklausė penktą kartą Gargžduose koncertavusio atlikėjo.
- Galima pastebėti, kad įvairių renginių neišlepintuose miesteliuose publika yra nuoširdesnė ir labiau pasiilgusi gerų dainų. Tai buvo galima pajusti Ukmergėje, Šilutėje, Gargžduose.
Beje, čia manęs paklausyti susirinko per tūkstantį žmonių – gerokai daugiau nei Panevėžyje.
Kas dveji treji metai sulaukiu tokio laikotarpio, kai pats trokštu susitikti su savo gerbėjais šalies periferijoje.
- Kuo nuo jų skiriasi didmiesčių žiūrovai?
- Sunkiausia koncertuoti Vilniuje. Čia manęs klausytis ateina nemažai priešiškai nusiteikusių snobiškų tipažų, kurie per koncertą ima vertinti mano kūrybą.
Apskritai geriausia publika yra ta, kuri ateina į mokamą koncertą. Jeigu perka bilietą, vadinasi, nori mane išgirsti.
- Jūsų koncertus vainikuoja „Laužo šviesa“. Tai geriausias jūsų kūrinys?
- Nedrįsčiau taip vertinti, tačiau ši daina mano gyvenime yra viena svarbiausių. Jai jau 24 metai. Per tiek laiko užaugo nauja karta, palyginti su anuo laiku, šiandien gerokai padidėjusi konkurencija, tačiau man džiugu, kad „Laužo šviesa“ vis dar gyva ir laukiama.