Tačiau sostinės žiūrovams 53 metų kūrėjas suteikia prabangą dar sykį pabraidyti savo kūrybos upėje.
Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje E.Varkulevičius-Varkalis atidarė savo apžvalginę parodą „Anapus ekrano“.
Tapydamas suvaldo emocijas
Parodoje rodomi darbai, sukurti 1984-2009 metais: tapyba, piešiniai, koliažai, muzika ir filmai.
Patys ankstyviausi – Kryžiaus kelio stočių paveikslai, nutapyti Žemaitijoje, Beržore ir Šarnelėje, 1984-1989 metais.
Tą periodą, kuris ne vienam jo kūrybos gerbėjui atrodo ypač vertingas, pats autorius vertina skeptiškai. „Jaučiau, kad kažką dariau ne taip“, – prisipažino dailininkas.
E.Varkulevičių-Varkalį šiuo metu domina ne žmogus, o kitas Dievo kūrinys – gamta.
Didžiąją šios parodos dalį užimantis dailininko tapybos ciklas „Pasroviui“ – tai pasivaikščiojimas tarp gamtos spalvų, kvapų, šviesų.
Spontaniškos jėgos kupinuose didelio formato (150x200 cm) darbuose juntamos ne tik dailininko emocijos, bet ir jas suvaldanti meistrystė. Paveikslai – tarsi lietuviška kaligrafija.
Filmus piešė ranka
„Niujorke kiekvieną savaitgalį irgi važiuodavau prie Atlanto ar kur nors į parką, kad tik pabėgčiau iš miesto.
Mes, lietuviai, norime būti arčiau gamtos. Niekur nuo to nepaspruksi, juk mes – miškiniai“, – prisimindamas Niujorke praleistą dešimtmetį kalbėjo dailininkas.
Parodoje sostinėje galima pamatyti Niujorke sukurtus E.VarkulevičiausVarkalio ranka pieštus filmus iš serijos „Filmai, sukurti be kameros“. Tačiau jie sudaro nedidelę čia rodomų filmų dalį.
Didžioji dauguma autoriaus pristatomų filmų – Lietuvoje nufilmuotos juostos, įkvėpusios paveikslus.
Tai – hipnotizuojanti Nemuno ir Neries tėkmė, Lietuvos paežerių ir paupių ramybė, plaukiantys ledai.
Jokio skubėjimo – tai pirmas dalykas, kurį pajunti įžengęs į parodą „Anapus ekrano“. Norisi lėtai ir įdėmiai apžiūrinėti paveikslus, prisėsti ir ramiai pažiūrėti filmus.
Bet greitai pajunti, kad mintys nukrypsta kažkur kitur, tarsi iš tiesų būtum ne parodoje, o ramiai sau sėdėtum ant upės kranto.
Dailininko darbai nejučia atgaivina, jų ramybė tiesiog trykšta energija.
„Po Niujorko jaučiuosi kaip kontūzytas – negaliu nedirbti. Ten gavau tiek kultūrinės ir kūrybinės energijos, kad jaučiu atsakomybę – turiu Lietuvai kažką atiduoti“, – juokavo E.Varkulevičius-Varkalis.
Džiazuoja saksofonu
Dailininko darbuose teka ne tik vanduo, bet ir laikas. Dažnai saksofonu džiazuojančiam tapytojui tai siejasi ir su muzikine improvizacija.
„Kas yra improvizacija? Yra kažkokia tema, bet nežinai, kaip ji išsirutulios.
Todėl visą laiką jauti įtampą. Nežinai, kas gali būti po poros sekundžių, už to posūkio, už to garso.
Muzika ir tapyba man – labai artimos meno sritys“, – svarstė E.VarkulevičiusVarkalis.
Ir tapo, ir groja
* E.Varkulevičius-Varkalis gimė 1956 m. Kaune. Studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
* 1990-1994 m. kūrėjas gyveno Berlyne. 1994 m. jis persikėlė į Niujorką. Čia kūrė muziką J.Meko ir J.Zizo filmams, pats filmavosi eksperimentiniuose filmuose, dalyvavo parodose, hepeninguose, festivaliuose, kartu su J.Meku ir D.Naujokaičiu įkūrė grupę „Music on the 2nd Street“. Nuo 2005 m. gyvena ir kuria Kaune.