„Kai Vilniuje kasdien eini į dirbtuves ir darai tą patį, nori nenori patenki į rutinos spąstus ir paveikslai supanašėja.
Tapydamas savo dirbtuvėse aš nematau dangaus.
Bikuškio dvaro spalvingos pievos ir čia pat vilnijantis ežeras tiesiog užbūrė mane.
Rankos pačios tiesiasi prie kitų spalvų, nors mano draugystė su jomis – diplomatinė“, – savo kūrybos pokyčius paaiškino Nacionalinės premijos laureatas 73 metų E.A.Cukermanas.
Ištikimas mieloms vietovėms
Dailininkas kartu su trylika savo kolegų 2 savaites kūrė Utenos rajone esančiame Bikuškio dvare, įsikūrusiame prie Alaušo ežero.
E.A.Cukermanas prisipažino, kad yra didelis individualistas. Jis plenerinei kūrybai renkasi tik savo sielai artimas vietas.
Paryžiaus dailės akademijos studija, Austrijos vienuolynas ir Bikuškio dvaras – vietovės, į kurias šiam menininkui norisi sugrįžti.
„Šios vietos pačios mane pasirinko, ir aš likau joms ištikimas“, – šyptelėjo E.A.Cukermanas.
Šį savaitgalį į Bikuškio dvarą gausiai susirinkusius dailės mėgėjus tiek E.A.Cukermanas, tiek kiti dailininkai nustebino jų kūryboje dar neregėtomis spalvomis, drąsesniais potėpiais.
Per dvi savaites sukurtais paveikslais buvo nukabinėtos visos išorinės dvaro sienos.
Tiesa, pakito ir dar šis tas – dėl sunkmečio trečdaliu nukrito plenere nutapytų paveikslų kainos.
Kultūrinio turizmo centras
Bikuškio dvaras išgarsėjo vilniečių verslininkų Dalios ir Gintaro Gruodžių dėka.
Prieš dešimtmetį jie vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo rengti menininkų plenerus ir ilgainiui nediduką Alaušo ežero pusiasalį pavertė kultūrinio turizmo centru.
Dabar bet kurio Utenos rajono Sudeikių miestelio praeivio paklausus, kur yra Bikuškio dvaras, jis ranka mosteli Alaušo ežero pusiasalio link ir priduria, kad ten dirba dailininkai.
Tapytojas Svajūnas Armonas Bikuškio dvarą prisimena nuo pirmojo plenero.
„Anuomet buvome penkiese. Dabar dvare vos sutelpame.
Kadangi mėgstu dirbti lėtai ir netrukdomas, Bikuškio etiudai į mano drobes sugula tuomet, kai Lietuvos dangų ilgam užtraukia tiršta pilkuma“, – sakė dailininkų grupės „Individualistai“ įkūrėjas S.Armonas.
Dirbo 260 menininkų
Per dešimt metų Bikuškio dvare D. ir G.Gruodžiai surengė 29 plenerus. Juose dirbo per 260 menininkų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kitų Lietuvos miestų. Čia taip pat rengiami neįgalių dailininkų plenerai.
Šį pavasarį D.Gruodienė įsteigė menininkų rėmimo fondą, skirtą remti sunkiai gyvenančius ir sergančius dailininkus.
Per pirmąjį šio fondo Vilniuje surengtą aukcioną gauti pinigai atiteko vėžiu sergančiai dailininkei Gintarei Uogintaitei.
Plenerą vainikavusioje labdaros akcijoje galėjo dalyvauti visi į Bikuškio dvarą atvykę meno mėgėjai.
Loterijoje, kurioje buvo lošiama 14 plenere nutapytų paveikslų, surinkti pinigai buvo perduoti birželio mėnesį nuo vėžio mirusio Kauno dailininko Vytauto Tamoliūno daugiavaikei šeimai.
* * *
Įkūrė kultūros židinį
* Bikuškio dvaras XVII amžiuje priklausė Radviloms, vėliau Trakų vaivadai Tadui Oginskiui, XVIII amžiuje perėjo į Prošinskių nuosavybę. Jie iš valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio išsirūpino privilegiją prie dvaro kurti Sudeikių miestelį.
* Dvaro likimui būdinga tai, kad savininkai, neturėję savo palikuonių, perrašydavo teisę į dvarą įvaikintiems asmenims.
* Kai įsigaliojo G.Gruodžiui priklausanti Bikuškio dvaro palikimo teisė, pastato vaizdas buvo labai liūdnas. Šeimininkai nebandė atkartoti dvaro praeities vaizdų, nes nėra išlikę jokių duomenų, kaip jis atrodė.
* „Anuomet mums atėjo į galvą teisingiausia mintis: perimti senų laikų tradiciją ir įkurti kultūros židinį“, – sakė meno mecenatė ir dailės projektų rėmėja D.Gruodienė, už savo veiklą įvertinta Lietuvos dailininkų sąjungos garbės vardu.
* Pasak D.Gruodienės, dvarai savo istorine praeitimi, architektūra ir juose vykdoma kultūrine veikla gali sudominti ir pritraukti daug lankytojų, tačiau dažnai susiduriama su kultūrine izoliacija ir informacijos stoka.