Visa tai galima pamatyti sostinės galerijoje „Vartai“ veikiančioje parodoje „Dislokuoti“.
Savitą požiūrį į tikras istorijas liudijantys britų fotografas Rogeris Palmeris ir Londone 12 metų gyvenanti lietuvių menininkė Paulina Eglė Pukytė iki šiol vienas kito nepažinojo. Jie susipažino per parodos atidarymą.
Tvarkingos 62 metų R.Palmerio fotografijos iš įvairių pasaulio vietų įtikina – šis menininkas daug keliauja.
43 metų P.E.Pukytės tikrų istorijų versija liudija, kad moteris yra pastabi pėdsekė.
Kam kitam, jei ne iš posovietinės šalies kilusiai menininkei užtektų drąsos ir įžūlumo eiti į Londono viešnamius ir nuplėšinėti sekso industrijos darbuotojų segamus viliojamus plakatėlius?
Juose prostitutės naiviais žodžiais ir mokinukės rašysena kviečia klientus pasinerti į saldžias sekso pamokas.
Kas kitas išdrįstų filmuoti tarpuvartėje gulintį nuogą vyriškį, miesto viešojo tualeto prižiūrėtoją ar gamtinių reikalų prispirtus žmones?
P.E.Pukytė sugeba šmaikščiai ir ironiškai fiksuoti kintančią tikrovę. Apie tai – interviu su šia lietuvių menininke.
- Paulina, 12 metų gyvenate Londone. Kuo per tą laiką pasikeitė jūsų kūryba?
- Gyvenau ne tiktai Londone. Per tuos metus nemažai laiko praleidau Suomijoje, Šveicarijoje. Kelionės man suteikė kūrybinių idėjų.
Vis dėlto nesu linkusi sureikšminti gyvenamosios vietos.
Gyvenu ten, kur man patogu. Juk mes jau vėl Europa – bent mums taip atrodo.
Manau, kad menininkas turi turėti galimybę gyventi bet kurioje pasaulio šalyje. Laisva valia išvykęs menininkas nėra emigrantas.
Rašyti pradėjau tik išvažiavusi iš Lietuvos.
Galbūt dėl to, kad gyvenau svetur, galbūt iš ilgesio.
Dabar sunku pasakyti, kaip būtų buvę, jei gyvenimas būtų susiklostęs kitaip.
Vilniuje gal būčiau padariusi šokėjos karjerą. O gal būrėjos, aiškiaregės ir ateities spėjikės? Manau, kad menininkui nepaprastai naudinga pagyventi svetur – labai prasiplečia akiratis.
- Kuo jus sudomino Londonas?
- Šiame didmiestyje atsidūriau atsitiktinai. Visai ne dėl to, kad ten važiavo daug lietuvių. Londono traukos nejaučiu.
Daug stipriau jaučiu Vilniaus trauką. Anksčiau menininkų Meka buvo Paryžius, paskui – Niujorkas, Londonas, dabar – Berlynas.
Jeigu laisvai kalbėčiau vokiškai, pasirinkčiau Berlyną. Jeigu Niujorkas būtų arčiau Lietuvos, pasirinkčiau Niujorką. Nors Europa man daug mielesnė, artimesnė. Didžioji Britanija – ne Europa. Ten viskas kitaip. Tiksliau, viskas ne taip.
- Nors su R.Palmeriu anksčiau nebuvote pažįstami, bet kūryboje liečiate panašias temas.
- Dislokacija, tarpusavio nesupratimas, buvimas svetimam – mano mėgstamiausios temos. R.Palmeris ieško sąlyčio taškų tarp tolimų pasaulio kraštų.
Mano darbuose susitinka ne tik Lietuva ir Anglija.
Girtas „Satyras“ guli ant angliškos pievelės, o „Scilė“ saugo lietuvišką viešąjį tualetą.
Mėgėjiški plakatėliai iš Londono raudonųjų žibintų rajono pristato ir kitas tautas. Greičiausiai melagingai.
Tų tautų pavadinimai panaudoti tik todėl, kad atspindi tam tikrus stereotipus.
Lietuviai užsienyje taip pat yra stereotipų aukos.
- Kokią kultūrą lietuviai atvežė į Londoną? Koks mūsų šalies įvaizdis Didžiojoje Britanijoje?
- Tie lietuviai, kurių Londone dauguma, atvežė į šį miestą gėrimo ir neapykantos kitoms tautoms ir rasėms kultūrą. Toks ir mūsų įvaizdis.
Pirmiausia mes – rusiškai kalbantys, žemos kultūros rasistiškai nusiteikę alkoholikai, homofobai, mušantys savo žmonas. Bet geri darbininkai.
Pavyzdžiui, mūsų teatras britams visai neįdomus, nes, jų supratimu, maža ir beveik nežinoma tauta tiesiog negali turėti gero teatro.
Toks įvaizdis, be abejo, susidaro ne iš vieno šaltinio.
Čia veikia ir ypač giliai Anglijoje įsišakniję šaltojo karo laikų stereotipai, ir atvykusių lietuvių iš tam tikrų socialinių sluoksnių elgesys, ir pačių britų kolonijinis mentalitetas, uždarumas, nesugebėjimas arba nenoras suvokti kitokios kultūros.
Tokiu būdu niekaip nesusidarysi visapusiškesnio kitos šalies įvaizdžio.
Nors turint galvoje Lietuvos Seime pastaruoju metu priimamus įstatymus, gal tas įvaizdis ir ne taip toli nuo tiesos?
- O kokią kultūrą į Lietuvą atveža britai? Parodas, koncertus dažniausiai nustelbia ūžavimai Vilniaus klubuose ir pagarsėję bernvakariai.
- Na, britų bernvakariai Vilniaus klubuose kalba patys, neturiu ko pridurti.
Bet britų, kaip ir lietuvių, yra įvairių. Yra tokių, kurie mano, kad Lietuvoje jiems nėra nieko įdomaus, ir atvyksta čia tik dėl sąlygiškai pigaus alkoholio.
Tačiau ir Londone gyvena nemažai lietuvių, kurie nėra nuėję nė į vieną muziejų, nors muziejai – nemokami.
- Daugeliui Vakaruose gyvenančių lietuvių būdinga rieboka socialinė kritika savo šalies atžvilgiu. Kodėl taip atsitinka?
- Žvelgdamas iš daug labiau teisiškai ir socialiai išsivysčiusios valstybės, tėvynės trūkumus pamatai daug ryškiau.
Iš šono matyti dar blogesnis reiškinys: Lietuvos privalumai pamažu nyksta, iš užsienio išmokstame, ko reikia ir ko nereikia.
Tačiau manau, jog tokia kritika yra konstruktyvi. Kritikuojama dažnai norint, kad mūsų šalis tobulėtų, keistųsi į gera.
Bent jau aš, jei kritikuoju Lietuvą, tai tik iš meilės.
* * *
Ir kuria meną, ir rašo knygas
* P.E.Pukytė gimė 1966 m. Vilniuje. Baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, Vilniaus dailės akademiją. Ji įgijo magistro laipsnį Londono karališkajame meno koledže, kur jos videodarbas buvo apdovanotas Madame Tussaud vaškinių skulptūrų muziejaus premija.
* Nuo 1989 m. P.E.Pukytė dalyvauja dailės parodose. Nuo 1991 m. verčia iš anglų kalbos. Nuo 2002 m. rašo eseistiką. 2005 m. ji išleido knygą „Jų papročiai“. Tai subtilaus humoro ir švelnios nostalgijos knyga apie gyvenimą Londone.
* Prostitučių skelbimai – ne pirmasis P.E.Pukytės meno projektas, susijęs su savotišku kolekcionavimu. Dar trys šiuo požiūriu panašūs P.E.Pukytės kūriniai – „Atvirukai su gėlėmis“ (kičinių atvirukų kolekcija), „Muilas“ (muiliukų kolekcija, surinkta iš įvairiausių viešųjų vietų – teismų, teatrų, kavinių, parduotuvių) ir „Kramtomoji guma“ (kramtomosios gumos ant Londono gatvių fotografijos).