Kaune gyvenantis 65 metų kompozitorius savo naują kūrinį uostamiesčio Muzikinio teatro scenoje pirmąsyk išvydo tik premjeros išvakarėse per generalinę repeticiją. G.Kuprevičius atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.
- Atrodo, esate geros nuotaikos. Ar sutapo jūsų susikurta ir spektaklio statytojų pateikta vizija?
- Sąmoningai nevažiavau į repeticijas, nes pasitikiu žmonėmis, į kurių rankas pateko šis kūrinys. Manau, jog būtų nekorektiška, jei sėdėčiau salėje ir replikuočiau, kad jie ką nors ne taip suprato ar išgirdo. Man pačiam įdomu iš šono pažiūrėti, kaip kiti įsivaizduoja mano sumanymą.
Turėjau savo spektaklio viziją. Ji galbūt ne visur sutapo su tuo, ką pamačiau. Bet svarbiausi momentai perteikti.
- Nacionaliniai veikalai mūsų scenose – gana retas reiškinys.
- Muzikiniame teatre mes dar esame labai susikaustę. Muzikiniai veikalai labai ištęsti, liūdni, dažnai dirbtinai filosofiški. Juose daug pauzių. Mūsų muzikinė mąstysena – kompleksuota.
Galbūt taip atsitinka dėl to, kad esame maža tauta. Aplinkui – daug baimių. Tai veikia ir kūrybą.
- Kaip reagavote sulaukęs pasiūlymo į sceną perkelti „Paskenduolę“?
- Man paskambino Stasys Domarkas iš Klaipėdos muzikinio teatro. Sako: „Artėja „Paskenduolės“ šimtmetis, norime ją pastatyti. Kokį žanrą siūlytumėte?“
Atsakiau, kad gal miuziklą, o kai perskaičiau apsakymą iš naujo, pamaniau: „O Dieve, ką dabar daryti?“
Tada pradėjome susirašinėti su libreto autore Birute Mar.
Man patiko jos lyrizmas, bėgimas nuo rutininės, komercinės televizinės mąstysenos, mėgavimosi ilgu skandinimusi. Ji prisodrino libretą dvasingumo.
Pamačiau, kad B.Mar neina pramintu takeliu ir kad tai nebus lengvo žanro kūrinėlis.
Libreto rašymas – sudėtingas darbas. Libretistas paskęsta muzikoje kaip Veronika ežere, kartais nuo scenos ir teksto negirdėti – dėl prastos atlikėjo dikcijos arba dėl per garsaus trombono.
Miuzikle, kaip ir operoje, visas dėmesys skiriamas kompozitoriui ir režisieriui. Kartais net daugiau režisieriui. Tarkim, Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“. Vaikai man sako, kad tokio nesimokė.
Miuzikle – tas pat. Net afišoje didžiulėmis raidėmis parašyta „Veronika“, G.Kuprevičius ir visai mažomis – Birutė Mar.
- Atrodo, pats pasiūlėte Jonui Vaitkui režisuoti spektaklį.
- Pernai per vienas valstybės iškilmes pamačiau kažko liūdintį J.Vaitkų. Papasakojau apie „Veroniką“. Sako: „Įdomu. Nusibodo nešvankybės, postmodernizmas blogąja prasme. Norisi ko nors šviesaus“.
Džiaugiuosi, kad J.Vaitkus savo interpretacijoje pauzių paliko kiek galima mažiau. Jis rado gana aštrų, kiek neįprastą, gal net švelniai šokiruojantį sprendimą. Man atrodo, jo požiūris į A.Vienuolį - jautrus ir iškilmingas.
Scenografas Artūras Šimonis viską išsprendė architektūriškai - tai ne peizažai, ne vanduo „bliūde" ar nusibodusios vaizdo instaliacijos. Švara, estetizmas!
Jis išvengė „rumšiškinės" ar „kermošinės" etnografijos. Dailininkė Jolanta Rimkutė jautriai pažvelgė į tautinį kostiumą. Vaizdas - labai šiuolaikiškas.
- Ar „Veronika" bus tokia populiari kaip „Ugnies medžioklė su varovais"? Sukūrėte melodijų, kurias žmonės pamėgs kaip „Kregždutes"?
- Kartais juokauju: „Kuprevičiau, po „Kregždučių" gali jau nieko nerašyti". Net vaikai mane pažįsta. Sako: šitas dėdė parašė „Kregždutes".
Niekada negalvoju apie populiarias arijas. Nei anksčiau, nei dabar. Apie tai galvodamas nieko nesukursi. Tiesiog buvo gerų B.Mar eilių, kurias kas nors galbūt ir įsimins.
- Tai antras didelis jūsų kūrinys Klaipėdos muzikinio teatro scenoje po operos „Prūsai". Teatro vadovė A.Žigaitytė-Nekrošienė prasitarė, kad ketina šį kūrinį atgaivinti.
- Būtų malonu. Didžiausia problema - Herkaus Manto vaidmens atlikėjas. Dainavo Virgilijus Noreika, Algirdas Janutas. Abu buvo puikūs. Antras veikalas šioje scenoje - tiesiog šventė.O dar ir sumoka už tai. Žinoma, sumoka „mizerį". Juokinga, kai apie tai pasikalbame su kolegomis Lenkijoje.
Nešneku apie Skandinaviją. Tie pinigėliai už darbą - vieneri kailiniai, ir tai be pamušalo. Gal tik šiltam laikui - išlipus iš mašinos nubėgti iki kazino.
Mūsų krašte intelektualų darbas nuvertintas. Vis dar nesuvokiama, kad toks darbas - šiokia tokia vertybė, gal didesnė negu pora kailinių.
Bet tai - sena problema. Sakoma, kad menininkai niekada neprotestuos, nepyks, viską iškęs, nes jie alkani geriau kuria.Vienas valdininkas man sakė, kad būdamas alkanas Wolfgangas Amadeus Mozartas sukūrė daug geros muzikos.
Bandžiau jam paaiškinti, kad W.A.Mozartas niekada nebuvo alkanas, jis daug uždirbdavo, bet daug pralošdavo.
- Pereikime prie šviesesnių temų. Neseniai dirbote su vaikais ir likote jais sužavėtas.
- Tai buvo vaikų universitetas, kurį parėmė M.Rostropovičiaus fondas. Šįmet gabiausieji susirinko Kaune, jiems paskaitas skaitė profesoriai.Mano paskaita buvo apie paukščius ir muziką. Aiškinau jiems sudėtingą prancūzų kompozitoriaus Olivier Messiaeno kūrybinę sistemą, paukščių čiulbėjimo vertimą muzikine medžiaga.
Tie vaikai - Lietuvos ateitis. Ateitis, kuri niekam nerūpi. Bijau, kad tie žmonės niekaip nepateks ten, kur turėtų būti, nes ten jau sėdi politiniai, biurokratiniai, net estetiniai monumentai, kurie viską žino ir į savo gretas neįsileis tų, kurie viską paverstų kitomis vertybėmis.
- Kol tie vaikai užaugs, jūsų minimi monumentai turės pasitraukti.
- Jie taip pat turi vaikų, kurie jau žino, kaip reikia tvarkytis.
- Nejaugi nėra vilties, nejaugi niekas nesikeičia?
- O kas pasikeitė nuo A.Vienuolio laikų? Niekas. Ar pasikeitė aplinka?
O kaimynai, kurie tave smerkia, o patys gyvena dar šlykščiau? O Bažnyčia? Pažįstu labai daug kunigų. Kai kuriuos labai gerbiu, kai kuriais labai stebiuosi. A.Vienuolis tai parodė. Jei vertintume tik kriminaliniu požiūriu, Veronika gal būtų kitaip pasielgusi. Jai kunigas buvo moralinis autoritetas - nurodė pasikabinti akmenį po kaklu. Aiškiai pasakė. Dar pacitavo Bibliją.
Yra kunigų, kurie padeda žmogui. Prisimenu, kaip man buvo sunku po motinos mirties. Tada padėjo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Nesu praktikuojantis katalikas, niekada nesigulsiu kryžiumi.
Man Dievas egzistuoja, turiu savo bažnyčią ir savo kunigus. A.Vienuolis tai puikiai perteikė sugretindamas skirtingus kunigus. J.Vaitkus dar labiau paryškino Bažnyčios dvilypumą, kurio niekas nenori pripažinti.
Tikiuosi, kad „Veronikos" žiūrovai supras mūsų ketinimus.Nereikia vien tik ašaroti, kartais reikia griežtumo.
* * *
Kompozitorius mėgsta skambinti varpais
G.Kuprevičius gimė 1944 m. balandžio 8 d. Kaune. Mokėsi kompozicijos J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1962-1968 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
G.Kuprevičius nuo 1957 m. su tėvu V.Kuprevičiumi, o nuo 1989 m. su J.Vilnoniu reguliariai skambina Kauno Karo muziejaus kariljonu. Šiuo metu yra vyresnysis Kauno miesto kariljonininkas.
Kompozitorius dėstė įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Išleido mokomąją knygą „Muzika teatre", dvi esė knygas - „Atbuli metai" ir „Juk pasakyta".
G.Kuprevičiaus miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais" buvo pastatytas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir Moldovoje. Jo oratorija „Pasaulio sutvėrimas XX amžiaus pabaigai" buvo rodoma festivalyje „Kaunas Jazz", pasaulinėje parodoje „EXPO 2000" Hanoveryje, tarptautiniame forume Vienoje.
G.Kuprevičius apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Kompozitorius 2003 m. išrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku. 2005 m. jam suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.