Kartu su grupe savo kolegų iš Suomijos ir Rusijos režisierius atvyko pareikšti nuomonės apie garsią Kauno rajone gyvenančių čečėnų vaikų globėjų Chadižat ir Maliko Gatajevų bylą.
Birželio pradžioje šiai čečėnų porai buvo paskelbtas nuosprendis dėl psichologinės ir fizinės prievartos prieš globotinius.
Šeima buvo nuteista 10 mėnesių kalėti.
„Jei tie žmonės nebus paleisti, aš pats asmeniškai pasistengsiu, kad būtų užkurtas tikras pragaras“, – žadėjo nemėgstantis daugiažodžiauti A.Kaurismaki.
Anot jo, jei už dalykus, dėl kurių nuteisti Ch. ir M.Gatajevai, būtų sodinama į kalėjimą, „mus visus reikėtų sodinti už grotų“.
Kalba ką nori
Režisierė Pirjo Honkasal sakė, kad Ch. ir M.Gatajevų suėmimas visiems, pažinojusiems šią šeimą, priminė įvykius Čečėnijoje, kai į kiekvienus namus galėjo užeiti bet kas ir suimti bet kurį žmogų.
„Suomijoje mes pradėjome abejoti, ar tėvų despotizmas gali būti priežastis atskirti juos nuo vaikų“, – aiškino režisierė.
Ji teigė gyvenusi nuteistųjų šeimoje ir pati mačiusi, kiek daug joje žmogiško švelnumo.
P.Honkasalu ilgo metražo dokumentiniu filmu „Trys melancholijos kambariai“ prasidėjo „Kinas prieš melą“.
Trijų dalių filmas, pasakojantis apie vaikų išgyvenimus Čečėnijos karo metu, pelnė tarptautinių apdovanojimų.
„Mes, kino kūrėjai ir menininkai, nesame politikai, todėl galime laisvai reikšti savo nuomonę ir kalbėti apie politiką ką norime“, – sakė režisierė.
Klausiantys filmai
Festivalyje parodytas ir Andrejaus Nekrasovo filmas „Netikėjimas“. Jis klausia, ar 1999 metais Maskvoje daugiabučius sprogdino išties čečėnų teroristai, o gal tai – čečėnų tautai primesti Rusijos slaptųjų tarnybų nusikaltimai?
Anot A.Nekrasovo, Vladimiro Putino Rusijai pavyko sukurti čečėnų, kaip teroristų tautos, stereotipą. Šis režisierius jau pažįstamas lietuvių publikai iš 2007-ųjų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatyto antiputiniško filmo apie Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą „Maištas. Litvinenkos byla“.
Šiandien savo filmą apie tarptautinių korporacijų įtaką Turkmėnijos naftos ir dujų verslui „Šventosios knygos šešėlis“ festivalyje pristatys Arto Halonenas. Jo įsitikinimu, Ch. ir M.Gatajevų byla, be kita ko, demaskuoja didžiulę Rusijos energetinės politikos įtaką kitoms šalims.
Tylėti darosi gėda
„Atėjo laikas pasakyti apie Europos Sąjungą. Ji, ypač Vokietija, Prancūzija, Italija, yra Rusijos energetikos vergės, – A.Halonenui antrino A.Kaurismaki. – Šios šalys Rusijos atžvilgiu niekada nepasakys nieko, išskyrus nesąmones“.
Anot A.Kaurismaki, klausti apie kino ir politikos ryšį yra tas pat, kaip klausti sėdinčiojo ant kėdės, kodėl jis ant jos sėdi.
„Kiekvienas filmas yra politika. Viskas – politika, tylėjimas – taip pat. Bet turint omenyje, kiek blogų dalykų žmonija pridarė vien per pastaruosius 20 metų, tylėti darosi gėda.
Aš pats esu viso labo kvailys, kuriantis linksminančius publiką dalykėlius, užuot daręs gerus darbus“, – sakė režisierius.
Niūrios komedijos
A.Kaurismaki į festivalį atvežė tris savo filmus. 1990-aisiais Didžiojoje Britanijoje sukurtas „Aš pasisamdžiau žudiką“ – apie atleistą iš darbo žmogų (vaidina Jeanas Pierre'as Leaud), nebegalintį atšaukti sutarties su pasisamdytu sau pačiam žudiku.
1994-ųjų filme „Tatjana, saugok savo skarą“ nusifilmavo šviesaus atminimo Matti Pellonpaa, vaidinantis liūdną girtuoklį, ir nuolatinė režisieriaus aktorė Kati Outinen.
Trečias filmas – trilogijos „Suomija“ dalis „Žmogus be praeities“ (2002) irgi skirta gyvenimo nuošalėn nustumtiems žmonėms.
Visi kūriniai – niūrios, beveik nebylios komedijos.