Septintą vasarą Druskininkuose Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuojamas tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ pasiekė kulminaciją: įpusėjo svarbiausias jo renginys – 5-oji Mikalojaus Konstantino Čiurlionio studijų savaitė.
Į Druskininkų muziejus, bažnyčias ir kitokias erdves kviečia studijų savaitės smuiko muzikos šventės ir meistriškumo mokyklos dalyvių smuikininkų koncertai, parodos, kino seansai, susitikimai su įdomiais žmonėmis. Vyksta knygų pristatymai ir ekskursijos.
Pasidalyti savo atradimais į tradicinę savaitės konferenciją „M.K.Čiurlionis ir pasaulis“ suvažiavo ir M.K.Čiurlionio gyvenimo bei kūrybos tyrinėtojai iš Lietuvos, Norvegijos, Danijos, Šveicarijos.
Šiose konferencijose žingsnis po žingsnio bandoma vis plačiau pasaulyje įtvirtinti į moderniojo meno pakraštį aplinkybių nustumtą lietuvių genijų.
Norvegai suabejojo
Išskirtinio dėmesio šių metų savaitėje sulaukė Norvegijoje gyvenančios lietuvės dailėtyrininkės Laimos Marijos Petrusevičiūtės pristatytas darbas – neseniai „Minties“ leidyklos išleista gausiai iliustruota knyga „Melancholija ir saulė. Munchas ir Čiurlionis“.
Menotyrininko Antano Andrijausko įsitikinimu, tai vienas svarbiausių M.K.Čiurlioniui skirtų leidinių per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį.
„Tai ne tik tiltas tarp Lietuvos ir Norvegijos, – teigė profesorius. – Ši knyga išplečia čiurlionistikos lauką, padeda suvokti tikrąjį M.K.Čiurlionio asmenybės mastą“.
Anot L.Petrusevičiūtės, kai kuriems norvegų ekspertams dviejų iškilių menininkų sugretinimas pasirodė abejotinas, esą M.K.Čiurlionis kalibru neprilygsta norvegų genijui.
Tačiau knygos autorė įžvelgė daugybę šiuos menininkus siejančių kūrybos, pasaulėjautos, istorinių, biografinių paralelių.
„Tinkamesnės asmenybės dialogui su M.K.Čiurlioniu šiuo metu nematau, – prisipažino XX a. dailės specialistė. – Į šių kūrėjų, jų paveikslų dialogą mane atvedė savotiška lemtis, ankstesnės studijos ir tyrinėjimai. Edvardas Munchas į mano akiratį pateko kur kas anksčiau negu M.K.Čiurlionis“.
Neišgirstas dialogas
Dailėtyrininkė kolegų norvegų skeptišką požiūrį į lietuvių klasiką aiškino provincialumu.
„Taip Norvegijoje sutinkamas kiekvienas nekviestas svečias, norintis įsitvirtinti germaniškoje kultūroje, – sakė L.Petrusevičiūtė. – Apsilankiusių Niujorke, Sorbonoje, Londone ten laukiama išskėstomis rankomis, neignoruojama Tolimųjų Rytų egzotika.
O kas mes tokie? Nei šis, nei tas: užmiršti kaimynai“.
Pati knygos autorė neabejoja, kad E.Munchas ir M.K.Čiurlionis – verti vienas kito.
„Dar menininkams gyviems esant jų dialogas buvo lygiavertis, tik nepamatytas ir neišgirstas, – tvirtino dailėtyrininkė. – Tai turi pasikeisti: mums reikia auginti savo kultūros ir savigarbos raumenis“.
Anot tyrėjos, M.K.Čiurlionio aktualumas vis auga, nes jis kelia gausybę asociacijų.
Išėmė iš lentynos
Tačiau knygoje L.Petrusevičiūtė vertinimų vengia.
„Aš myliu ir labai vertinu abu kūrėjus, bet nenoriu padėti jų į lentynas – noriu iš jų išimti, kad jie gyventų, – kalbėjo knygos autorė. – Mano tikslas – skatinti žmones pačius tiesti meno suvokimo ir asociacijų tiltus, o užduotis – suteikti tam reikiamus instrumentus.
Šiame kelyje labai padeda meno istorijos dėstymas (L.Petrusevičiūtė dirba Oslo valstybinėje muzikos akademijoje ir dailininkus rengiančiame privačiame Askerio koledže. – Red.).
Šiandien mėgstama vos ne kiekvieną mažą reiškinėlį pateikti kaip naują, taip nuvertinant žmonių galią pažinti ir išgyventi meną, jaustis proceso dalyviais.
Man šie dalykai – labai svarbūs. Todėl einu kitokiu keliu“.
Gyvena Osle
* L.Petrusevičiūtė gimė Šiauliuose, studijavo meno istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje (VDA).
* Čia 1994 m. apgynė disertaciją tema „Lietuvos tapyba ir modernizmas“.
* Menotyrininkė dirbo Mokslų akademijos Istorijos institute, žurnale „Kultūros barai“, dėstė VDA.
* Jau 18 metų L.Petrusevičiūtė gyvena ir dirba Osle.