„Kai Niujorke išlipau iš lėktuvo, niekas negriebė manęs už rankos, – juokavo 38 metų E.Orlinytė. – Bet mano muzikinės pažintys užsimezgė labai greitai.
Lietuvoje esu gavusi puikius smuikavimo pagrindus, ir tai nelieka nepastebėta. Darbo visada turėjau“.
Nuo praėjusio sezono lietuvę globoja agentūra „MidAmerica Productions“. Ji surengė Editai debiutinį solo koncertą Niujorke, „Carnegie Hall“ rečitalių salėje, organizuoja kitus jos pasirodymus.
Smuikininkė ir anksčiau yra griežusi svarbiose JAV salėse su įvairiais kolektyvais, atlikusi solo partijas su Grinvičo, Geitvėjaus, Džersio simfoniniais orkestrais. 2007 metais ji išleido JAV solinį albumą.
Po vasaros gastrolių Škotijoje E.Orlinytė užsuko pagroti ir į Lietuvą.
Neseniai smuikininkė surengė rečitalį su Londone gyvenančiu pianistu Rimantu Vingru festivalyje „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“, o praėjusią savaitę pasirodė su Lietuvos kameriniu orkestru ir Palangos „Nakties serenadose“.
Su E.Orlinyte kalbėjomės apie jos kūrybinį gyvenimą.
- Ar gerai jaučiatės Amerikoje?
- Jau prisitaikiau prie amerikietiško gyvenimo būdo ir mentaliteto. Turėjau daug išmokti.
Ten žmonių santykiai labiau paviršutiniški negu Europoje: svarbu būti maloniam, nenuobodžiam, linksmam – žodžiu, „nice“.
Amerikiečiams atrodydavo, kad mano gyvenime įvyko kažkas baisaus, kol suprasdavo, kad mes, lietuviai, tokie jau esame: truputį melancholiški, paskendę savyje.
Man nebuvo svarbu, kokį įspūdį darau kitiems, – esu, kokia esu, bet laikas nuveikė savo darbą: kažkiek pasikeičiau.
Manau, dabar nesiskiriu nuo amerikiečių.
- Pas mus įprasta manyti, kad už Atlanto padaryti solinę karjerą – sunkiai įmanomas dalykas. Ar sutinkate su tuo?
- Groti vien solo gal ir nelabai realu. Amerikoje – didžiulė gabių žmonių santalka.
Bet ten neįprasta kratytis darbo vien dėl to, kad jis atseit netinka ar žemina. Reikia būti lanksčiam, kad sektųsi.
Groju ir solo, ir ansambliuose, orkestruose. Esu griežusi netgi operos spektakliuose. Man viskas įdomu.
- Orkestrantai Lietuvoje prieš krizę uždirbdavo mažiau negu plytelių klojėjai, o kiek uždirbama Amerikoje?
- Darbo būna įvairaus ir labai skirtingai mokamo. Ko gero, vestuvių muzikantai ir Amerikoje uždirba daugiau nei rimtosios klasikos atlikėjai, skaičiuojant pagal darbo valandas.
Žinoma, prestižinių kolektyvų, tokių kaip Niujorko filharmonijos, Čikagos, Bostono simfoniniai orkestrai, artistų algos yra geros. Bet kiek tokių muzikantų tėra?
Mano profesijos žmonės stengiasi dirbti kuo daugiau – taip pat ir ne sezono metu. Viena ne darbo diena – jau nuostolis. Jei dabar nebūčiau išvažiavusi iš Amerikos, turbūt būčiau grojusi operoje.
Apskritai amerikiečių požiūris į darbą yra labai dalykiškas. Prisimenu, Lietuvoje švęsdavome kiekvieną pagrojimą – prie mūsų prisidėdavo netgi negrojusių drauge.
O Amerikoje nuskamba paskutinis koncerto akordas, pakeli akis – publika dar neišsivaikščiojusi, o orkestro jau nėra: visi išlėkę namo.
- Kokie pastarųjų metų kūrybos įvykiai jums buvo reikšmingiausi?
- Galėčiau išvardyti daug žinomų salių, kuriose teko koncertuoti.
Bet ne tai yra svarbiausia.
Kartais neva nereikšmingoje vietoje groti būna maloniau negu labai žinomoje.
Tai priklauso ne nuo salės, o nuo tų, su kuriais groji.
Ne vienas atsakingas pasirodymas manęs laukia ir šį sezoną.
Graužiuosi, kad dėl karjeros negaliu skirti pakankamai dėmesio dukterims, kurios yra gabios muzikai.
Visa laimė, kad joms daug padeda ir muzikantas tėtis (klarnetininkas Dainius Ligeika. – Red.)
Prieš šią kelionę išsinuomojome vienai dukteriai violončelę, kitai smuiką – kai sugrįšiu, kartu imsimės darbo.
Iki šiol jos abi skambino pianinu.
Muzika – tarsi antrasis gyvenimas. Man svarbu, kad tai suvoktų ir mano vaikai.