Šio 58 metų japonų dailininko parodoje „Lietuvos aido“ galerijoje Vilniuje – piešiniai ant popieriaus ir šilko. Jos pavadinimas EIDU reiškia „Net ir aš nesuprantu“ („Even I don't understand“).
- Ar iš tiesų nesuprantate, ką darote? – paklausiau K.Mori-Newtono.
- Tikrai taip. Man reikia daug laiko, kad nuspręsčiau, ką iš tiesų matau, ką darau ir kas pavyksta.
Aš nemoku greitai apsispręsti. Piešinyje visada reikia nuspręsti – piešti šią liniją ar kitą.
Man tai gana sudėtinga. Juk viskas nuolat keičiasi.
Jei kasdien valgytum to paties skonio patiekalą, būtų labai nuobodu.
- Bet galų gale turite apsispręsti, ar darbas baigtas, ar ne?
- Galbūt. Tą akimirką. Bet jau po kelių minučių galiu pradėti tuo abejoti.
Todėl ir žaidžiu žodžiais.
EIDU galima perskaityti kaip angliškai ištartą „I do“ – aš darau. Tada parodos pavadinimas nuskambėtų taip: „Net aš nesuprantu, tačiau darau“.
Visuomet reikia laiko, kad galėčiau ką nors nuspręsti. Toks jau mano kūrybos ir gyvenimo būdas. Esu labai laimingas, kad turiu tam pakankamai laiko.
- Pragyvenate iš kūrybos. Ar jūsų darbai taip gerai perkami?
- Nebūtina parduoti, galima mainyti. (Juokiasi.) Pavyzdžiui, dantistas už paslaugas pasiima vieną mano paveikslą, maisto produktų parduotuvėlėje palieku kitą.
Kai kuriuos mano darbus yra nupirkę muziejai, galerininkai ar kolekcininkai. Todėl ir turiu pakankamai laiko savo kūrybos kelio paieškoms.
- Kaip atsidūrėte Vokietijoje?
- Negalėčiau pasakyti, kad sąmoningai nusprendžiau apsigyventi Vokietijoje. Taip susiklostė gyvenimas. Daug kas priklauso nuo atsitiktinumo.
Šioje parodoje nemažai darbų – piešiniai tušu ant japoniško popieriaus arba šilko. Tačiau tušą pradėjau naudoti tik prieš šešerius metus.
Iki tol tapiau aliejiniais ir akrilo dažais, naudojau drobę ir popierių, kurie sukurti čia, Europoje.
- Ar buvo sunku prisitaikyti svetimoje šalyje?
- Vokietija man pasirodė labai keista. Japonų ir vokiečių mąstymo būdas labai skiriasi. Buvo sunku, bet labai įdomu.
Mane domina skirtumai. Jei egzistuotų vienintelis mąstymo būdas, būtų nuobodu gyventi. Taip pat ir mene – juk net monochrominiame paveiksle egzistuoja begalinė įvairovė.
Balta spalva gali būti ir vienokia, ir kitokia. O kur dar daugybė pilkos spalvos atspalvių!
- Pažintį su Europa pradėjote nuo dvejų metų kelionės po Viduržemio jūros šalis. Kodėl pasirinkote būtent jas?
- Praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio viduryje dvejus metus vienas keliavau po Pietų Europos šalis – Prancūziją, Italiją, taip pat ir po Afriką.
Ten buvo šilta, todėl man nereikėdavo ieškoti nakvynės, galėdavau miegoti miegmaišyje.
Aš nemokėjau kalbų – negalėjau susikalbėti nei su prancūzais, nei su italais, tačiau man užteko to, ką pamatydavau muziejuose. Tai ir buvo svarbiausi mano meno mokslai.
- Kodėl grįžote prie japoniškos technikos?
- Tai – irgi atsitiktinumas. Prieš šešerius metus susitikau architektą Peterį Zumthorą, kuris šiemet pelnė Nobelio premijos atitikmenį architektūros srityje – Pritzkerio premiją.
Jis paprašė sukurti jo naujam namui darbus tušu ant šilko. Prieš dvejus metus jam vėl prireikė mano kūrinių Kolumbos muziejui Kelne.
- Kaip nusprendžiate, kuri piešinio linija įdomi, o kuri – ne?
- Mėginau mėgdžioti pats save. Legendinis šokėjas ir choreografas Merce'as Cunninghamas, kuris neseniai mirė, viename paskutinių interviu pasakojo apie savo šokio esmę.
Jis tiesiog pajuda, o paskui bando kopijuoti pats save – savo kūno judėjimą. Dar sykį, dar. Tie pasikartojantys judesiai ir sudaro šokį.
Johnas Cage'as kažką panašaus darė su garsu, muzika.
O aš – su linija. Tai gali būti ir kalnų linija, o gal stalo krašto ar palangės linija.
Taigi turiu liniją ir ją kopijuoju. Tuomet visos linijos būna lygiavertės.
- Vadinasi, svarbiausia – procesas, o ne rezultatas?
- Ne, svarbiausias dalykas mene yra kūrinys.
Žinoma, idėja taip pat gali būti labai įdomi, tačiau jei piešinys netampa paveikslu, ji netenka prasmės.
Nemažai žmonių kalbėdami telefonu ką nors paišo ant po ranka pasitaikiusio popieriuko. Mane seniai domina klausimas, ar tuos piešinėlius galima pavadinti meno kūriniais?
* * *
Dailininko žmona – dainininkė
K.Mori-Newtonas gimė 1951 m. Kacujamoje (Japonija). 1972-1974 m. jis studijavo meną „Wako“ universitete Tokijuje. 1974-1975 m. menininkas keliavo po Viduržemio jūros šalis ir Afriką, daugiausia laiko praleisdamas muziejuose. 1979-1985 m. mokėsi Štutgarto dailės akademijoje Vokietijoje. Parodose dalyvauja nuo 1992 m. Yra sukūręs darbų visuomeninių pastatų interjerams Vokietijoje ir Šveicarijoje.
Pagrindinis K.Mori-Newtono pragyvenimo šaltinis – kūryba. Jis įsirengęs studiją Tiubingeno universiteto miestelyje netoli Štutgarto (Vokietija). Dailininko darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai ir muziejai.
K.Mori-Newtono žmona Lauren Newton (JAV) – žinoma vokalistė. Nuo 1974 m. Vokietijoje gyvenanti dainininkė dalyvauja teatro, radijo, baleto ir poezijos projektuose, muzikos festivaliuose Europoje, Rusijoje, JAV, Kanadoje ir Afrikos šalyse. Rugpjūčio 21 d. ji dainavo Šiuolaikinio meno centre Vilniuje pristatytame projekte „Tvanas“.