Iš tikrųjų egzistavo tikras žydų karių eskadronas, kuris
Austrijoje iškart po karo medžiojo SS karininkus. Ta operacija
vadinosi „Nakam“ (hebrajiškai - „Kerštas“), sako vienas paskutinių dar
gyvų to eskadrono narių, 88 metų Chaimas Milleris.
„Mes veikėme Austrijos pietuose, iš karto po to, kai baigėsi
karas“, - AFP telefonu iš vieno kibuco netoli Jeruzalės pasakojo šis
Vienoje gimęs izraelietis.
„Mes buvome britų armijos, dislokuotos Tarvizijuje Italijoje,
netoli Austrijos sienos, žydų brigados ... kariai. Jugoslavų
partizanai davė mums nacių nusikaltėlių pavardžių sąrašus, tad mes
grupėmis po tris slapta ėjome jų ieškoti“, - pasakojo Ch.Milleris.
„Iš pradžių jie manydavo, kad tiesiog susiduria su britų karo
policija. Juos ištikdavo šokas, kai vėliau parodydavome jiems savo
Dovydo žvaigždes. Tačiau tada jiems jau būdavo per vėlu, - sakė jis. -
Mes išsivesdavome juos į kokį mišką Italijos pusėje, surengdavome
jiems pusvalandžio „teismo procesą“, o tada paaiškindavome jiems, kad
jie sumokės. Jie likdavo tuose miškuose amžinai“.
„Dalyvavau virtinėje tokių žygių, o kelios kitos grupė veikė taip
pat“, - pridūrė jis.
Istorikai nesutaria dėl tikslaus tos operacijos metu įvykdytų
egzekucijų skaičiaus - nurodoma, kad jų buvo nuo 100 iki 300.
Operaciją koordinavo būsimasis Izraelio armijos Generalinio štabo
viršininkas Chaimas Laskovas.
Chaimas Milleris, kurio vardas iš pradžių buvo Alfredas Muelleris
(Alfredas Miuleris) ir kuris gimė 1921 metais Vienos darbininkų
rajone, 1939 metų vasarį, po to, kai naciai aneksavo Austriją,
emigravo į Palestiną. Jo tėvai liko Vienoje ir buvo nužudyti per
Holokaustą.
Palestinoje, A.Muelleris įstojo į slaptą žydų gynybos armiją
„Haganah“ ir „vokiečių būrį“, kurį sudarė 40 vokiškai kalbančių, arijų
rasės išvaizdos žydų, kurie turėjo infiltruotis ir veikti vokiečių
užnugaryje, jei šie būtų užėmę Palestiną.
„Rengdamiesi išėjome tobulą vokiečių kario parengimo dykumoje
kursą su ginklais, uniformomis ir net išmokome dainuoti Vermachto
dainas“, prisiminė Ch.Milleris.
Po Erwino Rommelio (Ervino Romelio) pralaimėjimo 1942 metų
rugpjūtį šis projektas nebeteko prasmės, bet dauguma „vokiečių būrio“,
kuris galiausiai buvo integruotas į britų 8-osios armijos žydų
brigadą, karių dalyvavo operacijoje „Nakam“ 1945 metais.
„Mus vedė į priekį troškimas atkeršyti. Žinojome, kad didžioji
dauguma SS nusikaltėlių niekada nebus patraukti atsakomybėn“, - sakė
Ch.Milleris.
Vienoje įsikūrusio Austrijos pasipriešinimo dokumentacijos centro
(DOeW) istorikas Winfriedas Garscha (Vinfrydas Garša) tai patvirtino:
„Daugių daugiausia tik maždaug 10-15 proc. dėl nacių nusikaltimų kaltų
žmonių Austrijoje, Vokietijoje ir Italijoje karo pabaigoje buvo
nuteisti“.
Vos išgirdęs kalbas apie tuos keršto išpuolius, britų Generalinis
štabas perkėlė žydų būrį į Nyderlandus.
Tačiau Vokietijoje savą operaciją „Nakam“ planavo kita žydų
grupuotė, nesusijusi su „vokiečių būriu“: Lietuvos pasipriešinimo
kovotojas Abba Kovneris norėjo keršto, kurio mastas
prilygtų Holokaustui, - kad keršijant už pralietą žydų kraują būtų
nužudyta 6 mln. vokiečių, tarp jų - civilių gyventojų.
Jo planas 1945 metų gruodį užnuodyti geriamąjį vandenį Hamburge ir
Niurnberge buvo atskleistas tik paskutinę minutę.
1946 metų balandį jis bandė užnuodyti duoną, skirtą 3 tūkstančiams
SS kalinių, laikytų internuotųjų stovykloje Niurnberge. Tačiau tos
arseno dozės nepakako ir kaliniai patyrė tik virškinimo sutrikimų.