Dviejų veiksmų spektaklio scenografiją ir kostiumus sukūrė
dailininkas Adomas Jacovskis, muzikos autorius - kompozitorius
Faustas Latėnas. Spektaklyje vaidina Sergejus Makoveckis
(Voinickis), Liudmila Maksakova (Voinickaja), Vladimiras Simonovas
(Serebriakovas), Vladimiras Vdovičenkovas (Astrovas), kiti J.Vachtangovo teatro aktoriai.
„Nenustebkite, jei atėję į J.Vachtangovo teatro spektaklį
„Dėdė Vania“ nepažinsite žinomų personažų, o žinomi žodžiai
suskambės netikėtai. Ne, Rimas Tuminas neįvykdė vandalizmo akto,
jis neperrašė teksto, jo nesutrumpino. Jis jį perskaitė iš lapo,
lyg nenumanydamas, kad ir iki jo buvo interpretatorių. Režisierius
apvalė sceną nuo buities, palikdamas aistrų mūšio, sudaužytų
iliuzijų, neįvykusių vilčių lauką.
A.Čechovo herojai, pamatyti
Tumino ir įkūnyti aktorių, gyvena ambicijų, filosofavimo, darbštumo
ir tingumo, tarnavimo ir vartojimo susikirtime. (...) Režisierius
ir atlikėjai myli savo herojus - tokius skirtingus, vienišus,
kartais juokingus“, - rašoma spektaklio anotacijoje.
Joje teigiama, kad R.Tuminui A.Čechovo pjesės - tai ieškojimo
kelias, esmės atspėjimas, žanro pateisinimas, o kiekvienas šio
režisieriaus pastatymas - priartėjimas prie paslaptingojo žodžio
„komedija“ prasmės, taip prieštaraujančio siužeto kontekstui.
Dar pavasarį įvyko išankstinė „Dėdė Vanios“ spektaklio
peržiūra. Po jos apžvalgininkė Natalija Kaminskaja rašė, kad
nereikia būti mediumu, jog šiam spektakliui numatytum ir aršius
šalininkus, ir absoliučius priešininkus. „Scenos iš sodžiaus
gyvenimo“ - taip pats Čechovas apibūdino šios pjesės žanrą - Tumino
spektaklyje tiksliai pavirto „komedija“ (toks „Žuvėdros“ ir „Vyšnių
sodo“ žanras).
Auklė, kurią vaidina Galina Konovalova, čia panaši
ne į paprastą kaimo bobą, o į pasenusią Ranevskają, bobutę
dvarininkę, kiek kvaištelėjusią. Voinickis, kurį labai stipriai
vaidina Sergejus Makoveckis, - aiškus maišas, stuobrys, itin
nervingas ir vaikiškai įsižeidęs dėl aplinkybių. (...) Šis „Dėdė
Vania“ skamba ir atrodo taip, lyg anksčiau nebūtume žinoję pjesės.
Jame daug metaforų, daug atviro karikatūrinio tyčiojimosi. Bet
kartu ir žmogiškosios vienatvės gaidos skamba beviltiškai ir
skvarbiai. Žinia, dėka nuolatinių režisieriaus Tumino bendraautorių
kompozitoriaus F.Latėno ir dailininko A.Jacovskio.
Vachtangovo
teatre greitai nuskambės visai nesentimentalus Čechovas. Bet
nesentimentalus - nereiškia neužjaučiantis. O juokas, kuris ne
kartą skambės žiūrovų salėje, visai neatšauks ašarų“, - rašo N.Kaminskaja.
Po mėnesio J.Vachtangovo teatro trupė pradės repetuoti
spektaklį „Maskaradas“ pagal Michailą Lermontovą. Šį spektaklį,
kaip ir Vilniaus mažajame teatre, režisuos R.Tuminas.
J.Vachtangovo teatre R.Tuminas yra pastatęs Nikolajaus
Gogolio „Revizorių“, Viljamo Šekspyro „Trojaną ir Kresildą“,
spektaklį „Paskutiniai mėnesiai“ pagal užsienio autorių pjeses.
Nuo
2007 metų R.Tuminas yra J.Vachtangovo teatro meno vadovas. Šį
pavasarį Rusijos kultūros ministerija pratęsė sutartį, pagal kurią
lietuvių režisierius dar metus vadovaus šiam garsiam Maskvos
teatrui.
Kitų metų vasario mėnesį planuojamos J.Vachtangovo teatro
gastrolės Vilniuje, kurių metu numatoma rodyti ir spektaklį „Dėdė
Vania“.