Nuo pyragėlių su žmogienos įdaru kepėjos iki švelnios įsimylėjėlės, paklūstančios pareigai, bet prarandančios laimę, – toks A.Grigorian šuolis atgaunant „gerą vardą“.
Praėjusių metų pabaigoje parodytas spektaklis, į sceną grįžtantis naujo teatro sezono pradžioje, iššūkius mėgstančiai 28 metų operos solistei bus dar vienas išbandymas.
Ji, sopranas, prancūzų lyrinės operos šedevre – Jules'io Massenet operoje „Verteris“ – dainuos Šarlotės partiją, paprastai atliekamą mecosopranų.
Tačiau Asmik niekada nestigo drąsos ir užsidegimo imtis sudėtingiausių vaidmenų.
- Dar repetuodama misis Lovet vaidmenį jūs lyginote jį su pavojingu kalnu stačiais skardžiais, nuo kurių labai lengva nusiristi. Ne tik nenusiritote, bet ir pergalingai pasiekėte viršūnę.
Ar tai paskatino šturmuoti kitas – mecosoprano – aukštumas?
- pasiteiravau dainininkės, pastarosiomis dienomis „įkalintos“ sostinės Kongresų rūmuose, kur nuo ryto iki vakaro vyksta „Verterio“ repeticijos.- Skeptiškai vertinu skirstymą į sopranus, mecosopranus. Jeigu gali dainuoti – dainuoji, jeigu negali – nedainuoji.
Be abejo, yra partijų, pavyzdžiui, alto, kurios man būtų neįkandamos, todėl jų ir nesiimu.
O Šarlotę man kur kas lengviau dainuoti negu „Traviatos“ Violetą.
- Kokių spalvų Šarlotė suteiks jūsų sukurtų operos personažų galerijai, kurioje jau apie dvidešimt portretų?
- Šis vaidmuo labai įtaigus, kupinas kontrastų. Kiekviename veiksme Šarlotė – visai kitoks žmogus.
Norint perteikti visus niuansus, reikia gerokai pasikapstyti po savo vidų.
Esu tarsi spinta su daugybe stalčiukų ir atidarinėju juos vieną po kito. Kol kas neturėjau nė vieno vaidmens, kurio negalėčiau surasti savyje.
Man, kaip artistei, kentėti scenoje lengviau negu džiaugtis. O šiame spektaklyje yra visko – nuo šviesos ir begalinės laimės iki tragedijos ir mirties.
- Kuriant įvairius personažus praverčia gyvenimo patirtis.
Ar yra tekę išgyventi tokią jausmų audrą? Ar esate sutikusi vyrą, kurį vos pamačiusi sau ištarėte: „Tai jis“?
- Be abejo. Be meilės neįmanoma gyventi. Ne tiktai menininkams, joje ieškantiems įkvėpimo.
Gyvenimo patirtis scenoje labai praverčia, bet sykiu mokausi ir iš kiekvieno vaidmens. Šarlotė man padėjo suprasti – negalima gyventi iš pareigos.
- O iki šiol gyvenote iš pareigos?
- Niekada negyvenau iš pareigos. Man šis jausmas svetimas. Jeigu privalau ką nors daryti, visada pasistengiu pareigą paversti malonumu. Kol kas neblogai sekasi.
Man Šarlotė – žmogus, kuris blaškosi tarp pareigos ir to, ko iš tikrųjų norėtų gyvenime, bet nedrįsta sau to prisipažinti.
Viskas baigiasi tragedija, nes praleistos progos nesusigrąžinsi, ištarto žodžio neatsiimsi, laiko neatsuksi atgal.
- Jūsų partneris operoje bus mūsų klausytojams dar negirdėtas svečias iš Makedonijos, dabar dainuojantis Paryžiaus nacionalinėje operoje, – Mihajlo Arsenskis. Koks bus jo Verteris?
- Į pastatytą spektaklį įsilieti naujam atlikėjui būna sunku – publika jau turi susidariusi stereotipus.
Tačiau nei aš būsiu tokia kaip ankstesnė atlikėja, nei jis.
M.Arsenskio, ko gero, laukia dar sudėtingesnis uždavinys – pakeisti Edgarą Montvidą, kurio Verteris, mano manymu, buvo genialus. Kaip šis vaidmuo pavyks Mihajlo, palikime spręsti publikai.
- Šarlotės vaidmuo – jūsų įžanga į naują teatro sezoną. O ką veikėte vasarą?
- Filmavausi filme! Draugai juokauja, kad tikriausiai visai nebeturiu ką veikti, bet smalsumas, kuris neleidžia man apsiriboti vien klasikine muzika, nugalėjo.
Filmas vadinasi „Narcizas“. Jo pagrindinis herojus – violončelininkas, žmogus, kuriam, atrodytų, nieko nestinga, kuris yra išskirtinai gražus ir talentingas, visų mylimas, bet nesijaučia laimingas. Kodėl?
Atsakyti į šį klausimą mėgina visa filmo kūrėjų komanda.
Režisierė Dovilė Gasiūnaitė, vos ne dvejus metus ieškojusi šio herojaus žmonos vaidmens atlikėjos, kažkodėl pakvietė mane. Sutikau, nes buvo labai įdomu.
Tiesą sakant, man būtų buvę nesunku suvaidinti violončelininką, atskleisti visas jo charakterio savybes, tačiau teko jo žmonos Erikos, medicinos daktarės, labai blaiviai žiūrinčios į gyvenimą, vaidmuo.
Man toks požiūris – visiškai svetimas, tad teko savyje paieškoti kitokių spalvų. Pavasarį, kai filmas išeis į ekranus, ir aš pati, ir žiūrovai galėsime įvertinti, kaip tai pavyko.
- Operos, koncertinės programos, popmuzikos projektai ir televizijos šou, pasirodymai privačiuose renginiuose, dabar – ir filmas. Žurnalistai jus jau praminė Barbe devyndarbe.
- Man įdomu daug ką išbandyti. Esu iš tų žmonių, kuriems viskas greitai pabosta.
Todėl, matyt, sąmoningai sudarau tokias įtemptas situacijas, kad man nebūtų nuobodu.
- Ar krizė pakeitė jūsų gyvenimą?
- Aš nenoriu verkti ir skųstis, nes padėtis nėra blogiausia, kokia gali būti.
Esu iš apsukrių žmonių, kurie stengiasi ką nors susirasti.
Vasarą dalyvavau Lietuvos kamerinio orkestro koncertų cikle „Nakties serenados“, Rygoje operos festivalyje dainavau Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Don Žuanas“, atlikau soprano partiją Antonino Dvorako „Requiem“.
Tačiau kitą sezoną turbūt teks pamiršti kelius į Latvijos sostinę – neturėsiu ten beveik nė vieno spektaklio, o dainuodavau mažiausiai trisdešimtyje. Jie versis savais atlikėjais, nes neturi pinigų įpirkti kviestinių.
Bet manęs laukia koncertas Didžiojoje Britanijoje, Liverpulyje, „Karmen“ ir „Figaro vedybų“ premjeros Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, „bohemiečių“ spektakliai.
Atostogauti nėra kada.
Atnaujintame spektaklyje – kiti atlikėjai
* J.Massenet operą „Verteris“ režisierė D.Ibelhauptaitė ir jos suburta „bohemiečių“ kūrybinė grupė pastatė praėjusių metų gruodžio viduryje. Pagrindines partijas tuomet atliko E.Montvidas, L.Grodnikaitė, L.Bendžiūnaitė ir L.Pautienius. Spektaklyje taip pat dainavo V.Prudnikovas, K.Alčiauskis, T.Girininkas. Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo G.Rinkevičius.
* „Verteris“ į sostinės Kongresų rūmų sceną sugrįš šį savaitgalį – rugsėjo 4-6 d. Spektaklyje Šarlotės ir Verterio partijas atliks sopranas A.Grigorian ir iš Makedonijos kilęs tenoras M.Arsenskis.
* Opera „Verteris“ sukurta pagal 1774 m. pasirodžiusį, kaip manoma, autobiografinį J.W.Goethe's romaną „Jaunojo Verterio kančios“. Aistros, kančios ir neišsipildžiusių vilčių kupina muzikinė drama pasakoja apie poetą Verterį, pamilusį savo draugo Alberto sužadėtinę Šarlotę. Ši taip pat jį įsimyli, bet slepia savo jausmus ir išteka už Alberto. Atsako nesulaukęs Verteris nusižudo.