Bestselerio „Dievo namai“ autorių rašyti pastūmėjo gydytojo praktika

Nepaprastai populiarios jo pirmosios knygos „Dievo namai“ (1978; liet. „Tyto alba“, 2001) visame pasaulyje jau parduota per 2 mln. egzempliorių, be to, daugelyje medicinos mokyklų šis romanas įtrauktas į privalomų knygų sąrašą dėl tikroviškai aprašomos internatūros – sunkių metų ligoninėje, kuriuos medicinos studentai turi ištverti kaip pereinamąjį laikotarpį nuo vadovėlių į tikrą gydytojų pasaulį.

Daktaras S.Bergmanas koledžuose ir medicinos mokyklose dėsto psichiatrijos kursą, o Samuelio Shemo slapyvardžiu dar yra parašęs romanus „Vargo kalnas“ („Dievo namų“ tęsinys, liet. „Tyto alba“, 2005), „Finas“ (Fine), negrožinės literatūros kūrinį „Pasikalbėkime: gydomieji pokalbiai tarp vyrų ir moterų“ (We Have to Talk: Healing Dialogues between Women and Men), parašytą kartu su žmona Janet Surrey ir pjesę apie Anoniminių alkoholikų draugijos įkūrimo istoriją „Bilas V. ir daktaras Bobas“ (su J.Surrey), pastatytą „off-Broadway“ teatre.

Pirmasis Samuelio Shemo knygos „Miestelio dvasia“ (2008), kurią neseniai išleido leidykla „Tyto alba“, pristatymas įvyko Hadsono operos teatre. Kodėl būtent Hadsono? Todėl, kad čia devintojo dešimtmečio viduryje vyksta romano veiksmas (tik knygoje miestelis pavadintas Kolumbija). Bergmanas-Shemas čia užaugo ir, jo žodžiais tariant, „skersai-išilgai pažįsta Hadsoną ir visą Kolumbijos apygardą“. Knygoje žavi daugybė realių detalių, kaip ir papasakota istorija, tad nesvarbu, pažįsti miestelį ar ne.

Pavyzdžiui, S.Shemas rašo: „Mokykloje mane mokė, kad Hadsonas kadaise buvo banginių medžiotojų uostas, nes per jį teka upė. Kartą, jau gyvendamas kitur, atvažiavau į Hadsoną ir pamačiau, kad banginis tapęs simboliu – jo pilna visur, puikuojasi net ant gatvių ženklų. O juk banginiai gyvena sūriame jūros, o ne gėlame upės vandenyje. Klausiau daugelio žmonių, kodėl pasirinktas banginis, bet niekas nežinojo. Miestas buvo įkurtas kaip kvakerių utopija, bet vėliau išgarsėjo dėl viešnamių. Taip buvo iš tikrųjų. 1950 m. uždarius viešnamius, miestas tarsi apmirė. O dabar čia vyksta savotiška kova tarp vietos gyventojų ir niujorkiečių. Laikas parodys, kas nugalės“, – svarsto romano autorius.

Įdomu, kad pačiam gydytojui, per ilgus darbo metus patyrusiam amerikiečių sveikatos apsaugos sistemos trūkumus, jos padėtis atrodo dramatiška, tačiau ne be išeities.

- „Miestelio dvasia“ yra pasakojimas apie gydytoją Orvilį, keliaujantį po pasaulį, darantį gera – dirbantį organizacijoje „Gydytojai be sienų“. Po motinos mirties Orvilis atvažiuoja į Kolumbijos miestelį prie Hadsono upės, Niujorko valstijoje ir, susiklosčius aplinkybėms, tampa miestelio gydytoju. Kadaise jis nemėgo šios vietos ir nekantriai laukė, kada galės pasprukti. Netvirtinu, kad viskas, ką rašau, paremta mano asmenine patirtimi, bet užaugau Hadsone, tai buvo mano namai nuo dvejų iki aštuoniolikos. Taigi ir Orvilis nenorėjo likti, bet ilgainiui gyvendamas ir gydytojaudamas Kolumbijoje, jis pasisemia vertingos patirties, ir jos paveiktas, pasikeičia pats. Gydytojo darbas miestelyje gydo ir jį patį. Ir galų gale pagydo.

Romane „Miestelio dvasia“ supriešinama šiuolaikinė ir senamadiška gydymo praktikos, senų gerų laikų gydytojams knygoje atstovauja Bilas Starbakas. Jo prototipas – puikus gydytojas Haroldas Levine'as iš Hadsono. Tai buvo senas mielas kaimo gydytojas. Jis niekada neturėjo padėjėjo. Tiesiog ateidavai ir laukdavai savo eilės. Laukiamasis būdavo sausakimšas. Kartą jis pamėgino nusamdyti padėjėją išankstiniams užrašymams, bet žmonės buvo nepatenkinti.

Levine‘as buvo vienas tų gydytojų, kurie visus pažįsta – pacientus, jų šeimų narius, žino, kuo jie gyvena. Starbakas yra pagrindinio knygos veikėjo Orvilio mokytojas, padeda jam suaugti. Jis leidžia Orviliui kartu su juo lankytis pas pacientus, padėti kilus sunkumams. Toks buvo mano mokytojas Haroldas Levine'as. Jis buvo puikus gydytojas.

Devintajame dešimtmetyje, kuris vaizduojamas romane „Miestelio dvasia“, medicina buvo gerokai pažengusi į priekį, todėl kaimo gydytojai galėjo suteikti nemenką pagalbą. Jie galėjo gydyti antibiotikais, operuoti, mokėjo priimti kūdikius. Ar pažįstate bent vieną šiuolaikinę moterį, kuri gimdytų pas šeimos gydytoją? Anuomet gydytojai išmanė, šiuolaikiniais terminais kalbant, holistinę mediciną ir galėjo skirti savo pacientui tiek laiko, kiek norėjo. Dauguma žmonių atsiskaitydavo pinigais, o jei negalėdavo, tai gydytojas suteikdavo pagalbą nemokamai arba gaudavo kaip užmokestį, pavyzdžiui, viščiuką. Anksčiau medicina dar nebuvo taip sukomercinta.

- Romane „Miestelio dvasia“ aprašomi 1983-1984 metų įvykiai, o „Dievo namų“ veiksmas vyksta dešimt metų anksčiau. Tai Amerikos sveikatos apsaugai labai svarbūs laikai. 1973 m., kai baigiau medicinos mokyklą, visi jaudinosi dėl sveikatos sistemos. Buvome septintojo dešimtmečio produktas, aktyviai dalyvavome pilietinių teisių judėjime, siekėme sustabdyti Vietnamo karą – ir mums pavyko. Pastebėję sveikatos sistemoje nehumaniškų dalykų, visi kartu mėginome juos keisti. Pavyzdžiui, atėję vaistų kompanijų atstovai sakydavo: „Dovanojame jums juodų lagaminėlių ir stetoskopų“, beveik visa klasė atsakydavo: „Mes jų neimsime! Jūs, farmacininkai, norit mus papirkti!“ O dabar sakoma: „Paimsim du!“ Knygoje siekiau – iš dalies nesąmoningai – sugretinti septintąjį dešimtmetį ir nūdieną.

Prezidentas Lyndonas Johnsonas buvo inicijavęs visuomeninį psichinės sveikatos judėjimą, bandė žmonėms sukurti geresnę sveikatos apsaugos sistemą ir suteikti socialines garantijas. Tai buvo didžiulis judėjimas, prie kurio iš dalies prisidėjo net Nixonas. O septintajame dešimtmetyje politikai viską pakeitė. Didžiausias pokyčių meistras buvo Ronaldas Reaganas, jo veiksmai – beje, ne itin subtilūs – ir tapo judėjimo privatizavimo link pradžia. Tuomet iš vargšų ir turinčių mažiau teisių buvo atimtas „apsauginis tinklas“. Jis nesirūpino psichinės sveikatos centrais nei apskritai sveikatos apsaugos sistema, daugiausia dėmesio skyrė draudimo kompanijoms ir korporacijoms.

Manau, kad septintojo dešimtmečio socialiniai judėjimai išgąsdino Ameriką, todėl Ronaldas Reaganas jai atrodė kaip koks didvyris. Tai jis pasakė: „Pagaliau Amerikoje išaušo rytas!“ Baisus melas. Padėtis buvo pasibaisėtina. Jo įsakymu nužudyti Panamos ir Ekvadoro lyderiai, jis slapta užsiiminėjo Irano reikalais, žmones gąsdino Sovietų Sąjunga.

Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad dabartinė ekonominė politika – tikra katastrofa, karas – taip pat. Tas tinka ir sveikatos apsaugai, nes jai nėra pinigų, be to, draudimo sistema ir toliau lieka privati, o juk tai turėtų būti valdžios pareiga. Daugeliu atžvilgių sveikatos apsauga šiuo metu yra neabejotinai prastesnė. Prasčiausia per visą mano gyvenimą. Beveik 50 milijonų žmonių yra neapdrausti, t.y. beveik šeštadalis visų JAV gyventojų. Dar niekada taip nebuvo. O tikimybė, kad gulėdamas ligoninėje patirsite, kas yra gydytojų klaida, padidėjo 40 ar 50 procentų...

- Gydytojai ir pagalbinis personalas nepažįsta pacientų, šie guldomi į ligoninę trumpesniam laikui, taigi nelieka galimybės užsimegzti ryšiui su gydytoju. Finansinė krizė yra tokia rimta, kad atsiliepia gydymo kokybei. Stacionaro ligonius gydytojai apžiūri paskubomis, slaugos personalo algos sumažėjo; kalbant apie ambulatorinį gydymą, gydytojai skatinami nepersistengti teikiant pagalbą, nes tai reiškia mažesnes išlaidas.

Pastebima rimta krizė ir bendrosios praktikos gydytojų aplinkoje. Jeigu esi naujas pacientas, patekti pas terapeutą beveik neįmanoma. Bendrosios praktikos gydytoju būti neapsimoka: tai sunkus darbas, be to, egzistuoja tikimybė sulaukti civilinio ieškinio – niekas nebenori mokytis terapeuto specialybės. Iš mano 1973 m. Harvardo medicinos mokyklos laidos gal tik 20 ar 30 iš šimto baigusiųjų pasirinko bendrąją praktiką arba šeimos gydytojo specialybę. Neseniai kalbėjau su dalyvavusiais Harvardo diplomų teikimo ceremonijoje, iš jų sužinojau, kad tik du absolventai panoro tapti bendrosios praktikos gydytojais. Du! Šiais laikais absolventai renkasi radiologiją, kardiologiją, bendrąją chirurgiją, dermatologiją ir panašias specialybes – praturtėja, patys pasirenka, kiek valandų per dieną dirbs. Taigi medicina labai pasikeitė.

- Taip atsitiko dėl paprastų priežasčių. Knygos veiksmas vyksta 1973-1974 m. miesto ligoninėje, Amerikoje, bet ji aktuali ir dabar ruošiant gydytojus. Gydytojai susiduria su tomis pačiomis problemomis. Svarbiausia problema – kaip užmegzti artimą ryšį su pacientu. Iš patirties žinau, kas medicinoje yra svarbiausia ir tikrai padeda žmonėms: galima padėti arba tiesiogiai, suteikiant vilties ir būnant supratingam, arba netiesiogiai, kai vien dėl to, kad tu patinki pacientui, gydymas vaistais ar operacija yra veiksmingesni, žodžiu, tai puikių santykių su gydytoju privalumas. Net tvirtinčiau, kad gydytojo ir paciento santykių kokybė gydymuisi – pati svarbiausia. Visa kita yra profesiniai įgūdžiai, nuovoka ir t.t. Jei jus sieja geri santykiai, mokate išklausyti, bendraudamas su pacientu suvoksite, kas jam negerai.

Šiais laikais atliekama daugybė tyrimų. Gydytojai turi apžiūrėti ligonį per aštuonias minutes ar panašiai. Kokia tikimybė, kad tai bus atlikta gerai? Iš dalies daugybė tyrimų atliekama dėl to, kad baiminamasi civilinių ieškinių. Anksčiau taip nebuvo. Mano vaikystėje niekas nebūtų kėlęs bylos gydytojui. Žinoma, ar pacientas pateiks ieškinį dėl prasto rezultato, dažniausiai priklauso nuo jo santykių su gydytoju. Tyrimais nustatyta, kad jei pacientams gydytojas patinka, jie jam nekels bylos.

- Taip, yra. Pabendraukite su medicinos studentais. Tai neįtikėtini žmonės. Jie kitokie nei tais laikais, kai aš mokiausi Medicinos mokykloje. Jie visur buvo, jie viską darė... Jie teikia vilčių. Dar viena vilčių teikianti aplinkybė yra ta, kad daugiau kaip 50 procentų medicinos mokyklų absolventų yra moterys, o juk moterys mūsų kultūroje yra ryšio saugotojos, daugiausia jos ir kuria gerus santykius, dėl to yra itin vertinamos.

Dar vienas padėties gerėjimo ženklas – tas, kad pripažįstami alternatyvieji gydymo būdai, pavyzdžiui, Anoniminiai alkoholikai (AA) ir jų 12 žingsnių programa. 1935 m. AA įkūrėjai Billas Wilsonas ir gydytojas Robertas Smithas nustatė, kad vieno girtaujančio žmogaus istorijos pasakojimas kitam padeda likti blaivam. Abipusis ryšys gydo žmones. Ne šiaip ryšys, bet abipusis. Jie buvo idėjos, kad nuo tos pačios ligos kenčiantys žmonės gydo vienas kitą, pradininkai. Dabar tai įprastas ir akivaizdžią naudą teikiantis gydymas, bet anuomet niekas jais beveik niekas netikėjo.

Billas Wilsonas ir gydytojas Bobas Smithas „Didžiojoje AA knygoje“ (Big Book of AA) rašė, kad alkoholizmas yra fizinė, emocinė ir dvasinė liga – tai tapo holistinės medicinos judėjimo pradžia, nuo tada imta gydyti ne vien fizinius simptomus. Šiuo metu šis metodas medicinoje tapo įprastas. Daug dėmesio skiriama psichologiniam ligos aspektui. Egzistuoja daugybė alternatyvių gydymo metodų – pavyzdžiui, socialinis darbas, kurį dirba dvasininkai ir geri gydytojai, nepaisydami to, kad jis sunkus. Tai yra trečioji medicinos viltis.

Ir dar vienas dalykas – turėtume atsikratyti draudimo kompanijų. Bet kurioje kitoje industrinėje Vakarų šalyje sveikatos apsauga yra geresnė. Mūsų vienintelių valdžiai sveikatos apsauga nėra prioritetas. Daug proto nereikia, kad suprastum, jog vienintelis būdas pagerinti medicinos paslaugų kokybę – sukurti vieną bendrą draudimo fondą, kuris būtų valdomas valstybės. Pusė mūsų biudžeto skiriama gynybos sektoriui, o tokiam fondui lėšų nėra.

- Neigiamą nuomonę formuoja žodis „valstybinis“. Tačiau neseniai patyriau tokio modelio naudą. Mano tėvui buvo diagnozuotas plaučių vėžys, po kurio laiko gydytojas nukreipė jį į slaugos namus. Jis susitarė, ir jau kitą dieną mano tėvas gavo deguonies balioną, naują invalido vežimėlį, patogią lovą, jam buvo paskirta slaugė, iškviečiama skambučiu ir atnešanti vaistus į kambarį. Kiek tai kainavo? Nieko. Viskas buvo apmokėta pagal Valstybinės sveikatos priežiūros programą, o slauga buvo motyvuotas ir puiku.

Aš tikiuosi, kad bus sukurta visuotinė valstybinio draudimo sistema. Gydytojai to norėtų. Jie nekenčia privataus draudimo sistemos, nes turi taikstytis su draudimo kompanijomis. Trečdalį šalies sveikatos apsaugai skiriamų lėšų suryja administracinės draudimo kompanijų išlaidos. Tai reiškia, kad 300 milijonų dolerių per metus sunaudojama vien popierizmui. Nė vienas kandidatas į prezidentus neišdrįs apie tai prabilti. Jie vis dar kalba apie naudojimąsi draudimo kompanijomis. Draudimo lobistai yra neįtikėtinai galingi. Niekas nedrįsta jiems pasipriešinti. Bet jūs turite pakeisti sistemą.