Lietuviškų filmų premjeros - didelis įvykis šalyje. Tuo labiau - pilnametražių filmų. Dėl sudėtingų finansinių sąlygų Lietuvoje jų sukuriama tiek nedaug ir jie kuriami taip ilgai, kad beveik kiekvienam, pasiekusiam Lietuvos žiūrovą, lemta patekti į šalies kino istoriją. Nenuostabu, kad Gyčio Lukšo filmo „Duburys“ premjera penktadienio vakarą sutraukė daug meno žmonių ir susidomėjusių žiūrovų. Lyg patvirtindami įvykio svarbą į premjerą atvyko ir pora valdžios žmonių.
Sudominti turėjo ir paties „Duburio“ tematika. Pagal Romualdo Granausko to paties pavadinimo romaną pastatyto filmo veiksmas vyksta sovietmečiu, o bandymų kine atkurti to laikmečio dvasią būta ne tiek ir daug.
„Siekiau maksimalios tiesos, nes tokia yra R.Granausko proza. Tai yra skaudi, persmelkianti tiesa. Norėjau nemeluoti, - sakė G.Lukšas. - Filmas bus daug kuo keistas. Jame bus kalbama dviem kalbom, nes tuo metu taip gyvenom.“
Režisierius kalbėti apie sovietmetį pasirinko, nes tai - jo gyvenimo dalis. „Mano viena koja taip ir liko ten. Knyga sukėlė rezonansą mano viduje ir aš pagalvojau, kad turime retą progą tokios knygos pagalba pažvelgti į aną, dar neseną praeitį objektyviau, nedažant jos viena kokia nors spalva. Pasakyti, kad gyvenimas nebuvo plokščias kaip plakatas“, - teigė G.Lukšas, kuris filmo scenarijų parašė iškart po to, kai perskaitė R.Granausko „Duburį“.
Prieš pat premjerą salėje susirinkusiems žiūrovams režisierius palinkėjo po to kalbėti ir galvoti ne apie filmą, o apie save, savo gyvenimą tada ir dabar, santykius su žmonėmis. Anot jo, jei tai įvyks, filmo tikslas bus pasiektas.
Režisieriaus lūkesčius išpildė po premjeros pakalbinta jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusi Kamilė. Anot apie vaizduojamus santykius susimąsčiusios merginos, taip, kaip baigėsi filmas, neturėtų būti gyvenime.
Gerai filmą įvertino ir į renginį atėjęs Rolandas Maskoliūnas: „Be abejo, profesionaliai padarytas filmas - žinomas režisierius kūrė. Norėtųsi truputį daugiau dinamikos, bet čia kuriamas sovietmečio laikmetis, tai, matyt, ir stilistika jo tokia. Kadangi Lietuvoj filmų nėra daug kuriama, bet koks lietuviškas filmas yra įvykis mums.“
Komentuoti, ar gerai buvo atkurta to laikmečio dvasia, pašnekovas nesiryžo. Anot R.Maskoliūno, tuo metu jis buvęs per mažas, tačiau kalbėjosi su vyresniais žmonėmis, kurie patvirtino, kad filme buvo gerai atkurtas laikmetis.
Teisus buvo G.Lukšas už filmo viešinimą labiausiai dėkojęs žiūrovams - jų įspūdžiai yra geriausia reklama filmui.