Savo tinklalapyje M.Moore'as pakomentavo įspūdžius iš Lido: „Festivalio direktorius (Marco Muelleris) pasakė, kad mūsų filmas „nepaprastai simfoniškas“ ir kad jį sujaudino jo epinė prigimtis. Dieve, tie italai! Jiems viskas yra opera!“ M.Moore'o filmas yra ne tiek opera, kiek emocingas žurnalizmas – patrankos šūviai į gerąjį Laisvosios verslininkystės laivą, tikintis pakeisti jo kursą ir išvyti jį užėmusius piratus.
„Kapitalizmas: meilės istorija“ neprilygsta išsamumu ankstesniam M.Moore'o darbui „Sicko“ ir greičiausiai nesukels tokio politinio atgarsio, kaip „Farenheitas 9/11“.
Tačiau daugeliu atžvilgių tai – didžiausias jo užmojis, grandioziškiausias pareiškimas, kad korporacinis verslas išnaudoja darbštų eilinį žmogelį, o valdžia į tai žiūri pro pirštus. Lygiai kaip juostoje „Rodžeris ir aš“ (1989 m.) M.Moore'as bandė susiremti su „General Motors“ korporacijos vadovu Rogeriu Smithu, o „Farenheite“ garsiai ragino Gvantanamo pareigūnus suteikti medicininę pagalbą rugsėjo 11-ąją išgyvenusioms aukoms, „Kapitalizme“ jis bando suimti AIG direktorius, o Niujorko fondų biržos pastatą apjuosia policijos juosta ir paskelbia nusikaltimo vietą.
Tiek M.Moore'o gerbėjai, tiek kritikai naujajame filme atpažins jo braižą: trumpus ir aštrius sudėtingų problemų (kurias aiškindami vargsta netgi Harvardo profesoriai) apibendrinimus; liūdnas istorijas apie darbininkų klasės šeimas, dėl išsipūtusių palūkanų iškeldinamas iš namų; šūsnis statistikos (pavyzdžiui, kad nuo 1980-ųjų darbininkų našumas išaugo 45 proc., o realios pajamos liko nepasikeitusios); ir smagius vaizdo klipus – nuo šeštojo dešimtmečio instrukcinių filmukų iki „YouTube“ hito „Tualetą nuleidžiančios katės muzikos klipas“.
Kaip ir visuose savo filmuose, M.Moore'as veiksmingai ir linksmai išrikiuoja surinktą medžiagą, kurią suveda į savo amžinąją pagrindinę temą – kad galios aparatas lobsta apgaudinėdamas eilinius žmogelius.
Kokiais būdais? M.Moore'as kruopščiai juos vardija. Jis išdėsto „mirusių sielų“ spragą draudimo sistemoje – didelės korporacijos gali apdrausti eilinius darbuotojus ir jiems mirus susirinkti milijonines neapmokestinamas išmokas.
Teiginį, kad skrydžių bendrovės rizikuoja keleivių gyvybėmis mokėdamos grašius lakūnams, jis paremia ištraukomis iš avarijos virš Hadsono upės didvyrio Chesley Sullenbergerio liudijimo Kongrese, kur jis užsiminė apie 40 proc. sumažėjusį atlyginimą ir prarastą pensiją.
Viename Ch.Dickenso romaną primenančiame epizode M.Moore'as pasakoja apie du Pensilvanijos teisėjus, kurie uždarė valstybinę areštinę, o net menkiausiai nusižengusius vaikus išsiuntė į privatų centrą, kurio savininkai dosniai tiems teisėjams atsilygino.
Tokie pasakojimai pamoko ir kelia pasipiktinimą. Net jei iš pradžių ir nukrypsta nuo pagrindinės temos – kad pernai milijardais mokesčių mokėtojų pinigų gelbėti bankai šiemet vėl susižėrė milijardinį pelną – jie paremia M.Moore'o įsitikinimą, kad korumpuotos sistemos griuvimas niekieno neturėjo nustebinti ir kad pinigingi bankininkai pačiais neįtikimiausiais būdais lipa mums ant galvų.
Taip pat nepamirštama dažna finansininkų migracija tarp „Goldman Sachs“ ir valdžios institucijų – M.Moore'o pakalbintas Misurio universiteto profesorius Billas Blackas (kuris 2005 metais išleido knygą „Geriausias būdas apiplėšti banką yra būti jo savininku“) visus JAV finansų sekretorius pavadina „galingais iš vidaus veikiančiais lobistais, kuriems mes patys mokame algą“.
Pagrindinėmis filmo žvaigždėmis M.Moore'as padaro B.Blacką ir Kongreso narę iš Ohajo Marcy Kaptur – ją, palyginti, lengvai priverčia pripažinti, kad pastarųjų metų įvykiai prilygsta „finansiniam valstybiniam perversmui“. Retorika pamažu intensyvėja, kol filmo gale M.Moore'as pasiūlo išeitį. Ji turi ateiti ne iš vyriausybės planų, o iš piliečių iniciatyvos: iš bendruomeninių grupių, darbininkų organizacijų ir padorumą išsaugojusių pareigūnų.
M.Moore'as filmą pabaigia žodžiais: „Aš atsisakau gyventi tokioje šalyje – ir nesirengiu niekur iškeliauti“.
Tačiau tokiam raginimui griebtis ginklų neužtenka vien karvedžio. Reikia visos kariuomenės – politiškai aktyvių piliečių, kuriems užtektų drąsos (ir pamišimo) nebesitaikstyti su esama padėtimi. Vargu, ar taip atsitiks. M.Moore'o filmai tapo pelningiausia visų laikų dokumentika, nes jie yra aktuali populistinė pramoga. Ar „Kapitalizmas: meilės istorija“ paskatins mases sukilti? O galbūt žiūrovai paplos kino teatre ir grįžę namo „YouTube“ toliau žiūrės į tualetą nuleidžiančios katės vaizdelius?