Savaitgalį pradėtu rodyti filmu „Duburys“ G.Lukšas siekė, kad žiūrovai galėtų įsijausti į personažų gyvenimą.
„Duburys“ sukurtas pagal Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Granausko romaną, kurio ašis – sovietmečiu kaime gimusio ir į Klaipėdą vairuotoju dirbti išvykusio Juozo Gaučio gyvenimas ir jausmai rusei Klavai bei Mašai.
Nespalvotame filme atkuriama bendrabučių aplinka, herojai kalba lietuvių ir rusų kalbomis. Režisierius svarsto apie sovietinio miesto rutiną, įvairiomis spalvomis piešia kaimą.
- Ar rinkdamiesi nespalvotą vaizdą galvojote apie populiarėjančią „vintage“ stiliaus madą?
- Tikrai ne, nors žaviuosi nespalvota fotografija. Dažnai einu į muziejus ir stebiu prieš šimtą metų mus palikusius žmones. Siekiau, kad tai, ką mes vadiname nespalvotu vaizdu, sukurtų spalvos iliuziją.
Operatorius Viktoras Radzevičius iš pradžių žiūrėjo įtariai. Svarstėme, ar spalvoto kino apsuptyje neprarasime žiūrovų.
- Filme pasigedau anuometinio miesto erdvių. Veiksmas vyksta daugiausia uždarose erdvėse arba gamtoje.
Bet keli epizodai mieste – Klaipėdos uostas ar atsiminimus apie sovietmečio buitį sužadinantis šiukšliavežis – atgaivina filmą.
Gal atkurti daugiau miesto neleido finansinės galimybės? O gal sąmoningai rinkotės klaustrofobijos pojūtį?
- Koją pakišo ir finansinės galimybės. Norėjome, kad miesto būtų daugiau.
Kita vertus, atsisakiau kadrų ir scenų, į kurias nors minimaliai lindo šiandienos gyvenimas. Siekiau maksimalios tiesos.
Atkurti sovietmetį – ir sunku, ir brangiai kainuoja. Bet po premjeros kažkas pasakė neįsivaizdavęs, kad šiandienos Lietuvoje apskritai įmanoma sukurti tokio vizualaus sudėtingumo filmą.
- Nors juosta susukta pagal R.Granausko romaną, joje juntamos asmeninių emocinių atsiminimų gaidos.
- Kai ruošėmės filmuoti bendrabučio, kuriame įsikuria J.Gaučys, scenas, neprireikė net literatūros.
Atmintyje iškilo Valstybinio kinematografijos instituto Maskvoje bendrabutis. Su visais garsais, lakstančiais vaikais, keistais žmonėmis, kurie bendrabučio koridorių kampuose praleisdavo ir dieną, ir naktį. O dar bendrų virtuvių kvapai.
Filme skambantis Johanno Strausso valsas – iš vaikystės atsiminimų. Vienos įstaigos raudonajame kampelyje Marijampolėje 1954 metais pamačiau patefoną ir krūvą plokštelių.
Tarp rusų liaudies dainų rinkinių buvo ir J.Strausso valsai. Vis klausiau ir klausiau „Žydrojo Dunojaus“.
Daug dėmesio skyrėme garsui. Nusprendėme, kad originalios muzikos bus nedaug, tačiau bus daug buities garsų. Anuomet jie visąlaik mus lydėjo. Gyvenome tarp plonų sienų, be privatumo, lydimi kitų žmonių asmeninio gyvenimo triukšmo.
Ir staiga visame tame šurmulyje pasigirsta kokia nors dieviška muzika. Asmeniniai prisiminimai tikrai buvo svarbus įkvėpimo šaltinis.
Kaip ir filmo herojus J.Gaučys, bendrabučio kambaryje amžinai klausydavausi radijo imtuvo – vadinamojo „taško“.
Guliu bendrabučio kambaryje, mane supa besibarančių išgėrusių žmonių balsai. Staiga iš radijo pasigirsta muzikinės laidos rubrikos pavadinimas „Sovetskije ispolniteli za rubežom“.
Sovietiniu atlikėju užsienyje buvo paskelbtas Gidonas Kremeris, grojantis Vilniaus paveikslų galerijoje. Tai buvo radijo redaktorių klaida, bet šiandien sunku įsivaizduoti, kaip mane pradžiugino ši klaida.
Kurdamas filmą norėjau, kad ir J.Gaučys turėtų tokių akimirkų, kad jis išgirstų prie aplinkos nederančių, sielą apvalančių garsų, kurie tarsi bylotų apie žmoguje slypinčią vidinę švarą ar jos ilgesį.
- Žiūrovams siūlote tarsi dvi filmo pabaigas – tragišką ir laimingą. Laimės viziją susiejate su visavertės šeimos motyvu. Ar manote, kad sovietmečiu šeima buvo pagrindinis žmogaus gelbėjimosi nuo visur tykančių duburių ratas?
- Taip. Žmonėms reikėjo bent iliuzijos, kad namai su juose lakstančiais vaikais yra jų tvirtovė.
Tai buvo vienintelė vieta, kur buvo galima pasislėpti nuo įsiurbiančio duburio. Vyrams, grįžusiems iš nesibaigiančių darbų, reikėjo moters, kuri pasakytų, kad viskas bus gerai.
Tik prieš filmo premjerą, praėjus maždaug metams nuo jo sukūrimo, R.Granauskui prisipažinau, kad pakeičiau jo romano pabaigą. Bijojau jo reakcijos.
Niūrus ir griežtas R.Granauskas patylėjo ir pasakė, kad romano pabaiga, pasibaigianti J.Gaučio mirtimi, buvo paprasta. Maniškė – gal net teisingesnė. Aš priverčiau J.Gaučį gyventi, viską pradėti iš naujo.
Negalėjau kitaip. Pamilau savo herojus, visomis išgalėmis iš to sovietmečio juodumo traukiau šviesą ir švarą. Maniau, kad filmas bus neteisingai skaudus, jeigu jame nebus nė krislo šilumos, jeigu J.Gaučys neturės jį mylinčios motinos.
Ne viską įmanoma surežisuoti pačiam. Kartais prie to prisideda ir aukštesnės jėgos.
Taip, aš sugalvojau tą pabaigą, kai keliu eina Maška su pirmosios J.Gaučio mylimosios Klavos vaikais.
Bet ar galėjau tikėtis, kad vos pradėjus filmuoti finalinę sceną staiga iš niekur iššoks gražus veislinis šuo. Kažkuri filmavimo aikštelėje buvusi moteris net pradėjo žegnotis.
- Sovietmetį šįmet parodytame „Balkone“ atgaivino ir režisierė Giedrė Beinoriūtė. Kuo paaiškintumėte tokius sugrįžimus į praeitį?
- Mano draugai kinematografininkai Vengrijoje juokauja, kad sovietmečio tema tokia paklausi tarp žiūrovų, kad jie apie tą laikotarpį filmus kuria tarsi pagal užsakymą.
Žmogui būdinga atsigręžti į praeitį. Smalsu pasisvečiuoti anuose laikuose. Manau, iš dabarties viskas geriau matyti.
Be to, kino menininkui tai – svarbios stiliaus pamokos. Juk stilius yra indas, į kurį sudedi esmę. O esmė yra besikeičiančios emocijos. Man mene vien tik įdomumo per mažai.
Noriu, kad filmo žiūrovas suspėtų kartu su herojumi ir nuliūsti, ir nudžiugti. Siekiu, kad jis supyktų, susigraudintų.
Turiu ne tik režisieriaus, bet ir žiūrovo patirties. Žinau, kad dažnai filme ateina akimirka, kai jį tiesiog nusibosta žiūrėti.
Todėl kurdamas „Duburį“ siekiau ne tik stiliaus vienovės, bet ir tirštinau emocijas. Galvojau apie žiūrovą. Ir kai po premjeros dvidešimtmečiai sakė, kad juos „užkabino“, apsidžiaugiau.
* * *
Filmą pamatys ir amerikiečiai
* Pagrindinį Juozo Gaučio vaidmenį „Duburyje“ suvaidino „Atviro rato“ aktorius, kino debiutantas G.Kiela. Klavą ir Mašą vaidina ukrainietės J.Varenica ir O.Borbat. J.Gaučio motinos vaidmenį sukūrė D.Anevičiūtė, epizodinius vaidmenis – T.Vaškevičiūtė, V.Masalskis, V.Novopolskis, D.Meškauskas, E.Mikulionytė, D.Ciunis.
* „Duburyje“ vaidinanti O.Borbat šiemet pelnė Sidabrinę gervę už geriausią moters vaidmenį. Už antraplanius vaidmenis Sidabrinėmis gervėmis apdovanoti aktoriai J.Onaitytė ir V.Jefremovas.
* „Duburys“ buvo pakviestas į šiandien pasibaigusio 33-iojo tarptautinio Monrealio kino festivalio programą „Žvilgsnis į pasaulio kiną“. Lapkričio mėnesį jis dalyvaus konkursinėje tarptautinio Kairo kino festivalio programoje
* Gruodžio mėnesį šį filmą pamatys amerikiečiai – Vilniuje viešėjęs Niujorko moderniojo meno muziejaus kuratorius L.Kardishas jį atrinko į šiuolaikinio lietuvių kino programą.