Dailininkų drobėse - emocinė vasaros iškrova (nuotraukos)

Spalvų užvaldyti, emocionalūs ir aktyvūs menininkai į galerijas kviečia meno mylėtojus pasisemti stiprios energijos. Mums jos labai prireiks, nes netrukus visus užvaldys ilgas ir nuobodus ruduo.

„Lietuvos aido“ galerijoje savo personalinę parodą „Viskas bus gerai“ atidarė dailininkė Lena Chvičija.

Vokiečių, gruzinų, totorių ir žydų kraujo turinti menininkė pamišusi dėl spalvų.

„Viską darau per spalvą. Spalva tai mano gyvenimas, įdomiausias nuotykis, jautriausias įvykis, skambiausia daina ir saldžiausias sapnas. Esu abstrakčiojo impresionizmo atstovė. Kartais kūryboje būnu labai abstrakti, tačiau dažniausiai mane užvaldo ekspresija“, - aiškino ką tik iš Alantos dvare pasibaigusio plenero grįžusi koloristė.

L. Chvičija dažnai pristatoma kaip gruzinų kilmės dailininkė. „Su gruzija mane sieja tik tai, kad mano tėvas gruzinas. Nuo trijų metų gyvenu Lietuvoje, nemoku net gruzinų kalbos, todėl pristatinėti mane gruzine būtų neteisinga“, - patikslina dailininkė

„Aš esu tipiškas miesto žmogus. O juk miestas, ne tik pastatai. Man tai greičiau žmogaus būsena, jo nuotaika ir spalvos. Kiekvienas žmogus, kaip ir miestas turi savo spalvą. Skirtingą, nepakartojamą, charakteringą,“ - sako L.Chvičija.

Kartą dailininkės atlikta sociologinė apklausa nustebino ir ją pačią. Lietuva ir Vilnius spalviškai labai skirtingi.

„Lietuva - tradicinių, net standartinių lietuviškų spalvų ir atspalvių. Ochra, žalia, smėlio, gintaro ir gabalėlis žydro dangaus. Lietuvos paveiksle aš nematau raudonos spalvos.

Vilniaus paletė - ryškesnė ir margesnė. Jame taip pat matau daug skambančios baltos spalvos. Tai mano miestas. Aš jį labai myliu ir jame jaučiuosi laiminga“, - jausmingai dėstė menininkė.

Iš tos didelės meilės Vilniui, L.Chvičija prieš keletą metų baigė gidų kursus.

„Turiu pažymėjimą, tačiau nesu praktikuojanti gidė. Jeigu kreipiasi pažįstami žmonės, tai mielai pavedžioju po Vilnių, parodau tai, ko patys mieste neatrastų. O duoną valgau iš pedagoginio darbo ir tapybos“, - šypsosi menininkė.

Juozo Pranckevičiaus paroda „Arkos“ galerijoje - savotiška autoriaus vasaros iškrova. Kaip griaustinis iš giedro dangaus. Kad Juozas labai produktyvus, neleis sumeluoti nė vienas jo artimas žmogus.

„Stojęs prie molberto jis degte užsidega. Dirba planingai, disciplinuotai. Keturios valandos iki pietų, keturios - po pietų. Ir paveikslas baigtas. Jo peizažai šviesūs, emocionalūs, kaip ir pats autorius“, - sako dailininkas Aleksandras Vozbinas.

„Arkos“ galerijoje eksponuojama per trisdešimt vasaros akimirkų, užfiksuotų nesunkiai atpažįstamose Lietuvos vietovėse.

„Individualistų“ tapytojų grupei atstovaujantis menininkas yra Vilniaus viešbučių „Europa City“ pagrindinis akcininkas. Ko jame daugiau - verslininko ar menininko?

„Mane maitina verslas, tačiau be tapybos jame užtrokščiau“, - paaiškino J.Pranckevičius.

Per vasarą jis spėjo padirbėti keturiose pleneruose, nutapyti kelias dešimtis drobių.

„Įkvėpimas, kaip katinas: nori ateina, nori išeina. Laimei man jo laukti nereikia. Aš tapau iš natūros. Labai greitai ir spontaniškai. Gamtovaizdžių spalvinė gama, jūros erdvės ir nuotaikų kaita,

urbanistinių peizažų kompozicija kas kartą mane įkvepia kūrybai. Tapyba yra mano saviraiška“, - aiškino dailininkas J.Pranckevičius.

„Europa City“ viešbutyje J.Pranckevičius prieš keturis metus įkūrė galeriją „Juozas Art“, kurioje savo darbus jau eksponavo per trisdešimt Lietuvos tapytojų.