Kompozitorių L.Rimšą sužavėjo sentikių giesmės

Šis nacionalinės programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė“ renginys - reta proga susipažinti su Lietuvos rusų, baltarusių, lenkų, moldavų, karaimų, totorių, svečių iš Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos ir Vengrijos autentiškomis muzikos tradicijomis.

Didžiausią - „world music“ - projektą šiam festivaliui parengė 40 metų kompozitorius Linas Rimša. Rugsėjo 13 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambės jo kūrinio „Senasis tikėjimas“, įkvėpto rusų sentikių giesmių, premjera.

Šia proga pakalbinome kompozitorių.

- Aš mielai jas apipinčiau ir tradiciniais japonų ar indų muzikos ritmais, bet šį kartą mano užduotis buvo pažvelgti naujai būtent į slavų folklorą.

Festivalio kūrinį man užsakė Vilniaus rusų folkloro ansamblio „Arinuška“ vadovė Irena Zacharova. Ji tiesiog užpylė mane slavų folkloro įrašais iš vietovių nuo Sibiro iki Azijos. Buvau apstulbintas jo įvairovės.

Bet labiausiai mane sudomino ortodoksų stačiatikių bažnytinis giedojimas ir sentikių giesmių poetiniai tekstai, pribloškiantys spontaniškumu ir naivumu.

Atrodo, kad žmonės kūrė tuos tekstus regėdami prieš save Dievą ir su juo kalbėdamiesi, apimti nuostabos ir baimingo virpulio. Tokį tikėjimą - kylantį iš nuojautos, kad yra kažkas daugiau už laikiną mūsų būvį, atspindi ir mano kūrinys.

Sakyčiau, sentikių tikėjimas yra ne tiek religija, kiek iš kartos į kartą perduodamas mokymas. Jie neturi net bažnyčios galvos, kai kurie nepripažįsta apskritai jokių dvasinių vadovų. Man tai labai imponuoja.

- Aš nežiūriu į etninę muziką tik kaip į „žaliavą“, kurios prireikia mano „world music“ projektams - ar tai būtų arabiška, ar japoniška, indiška, eskimų kultūros spalvos. Man visada norisi lįsti gilyn į tą muziką kuriančių tautų tradicijas, surasti jose kažką svarbaus sau.

Taip buvo ir šįkart. Todėl kūrinyje „Senasis tikėjimas“ bus ir sakralinių, ir pasaulietiškų spalvų. Tai - vėrinys miniatiūrų apie tikėjimą, meilę, gyvenimą ir mirtį, kurias suvienys literatūrinė filosofinė idėja.

- Lietuvoje turime nedaug folkloro kolektyvų, kurie jaučiasi „world music“ projektuose kaip žuvys vandenyje, lengvai prisitaiko prie šios muzikos ritmų, struktūros, harmonijos ir sugeba išsaugoti savo autentišką muzikavimo manierą.

Ansambliui „Arinuška“ tokia patirtis buvo visiškai nauja. Bet tai aukšto lygio kolektyvas ir dirbti su juo buvo lengva. „World music“ neįmanoma įsivaizduoti be mušamųjų instrumentų. Laimė, čia turime į ką atsiremti. Be kitų atlikėjų, premjeroje gros Tomo Kulikausko vadovaujamas perkusininkų ansamblis „Hand Voices“, kuriam ši muzika - sava stichija.

Jei Lietuvoje būtų daugiau kultūros, apie šį kolektyvą žinotų visi.

- Investicijos į kultūros organizatorius ir į kūrėjus yra du skirtingi dalykai. Lietuvoje labiausiai juntama „kultūros“ tendencija yra gauti greitos naudos sau ir kuo greičiau dingti iš šitos pelkės.

Čia nepuoselėjamos asmenybės, kurios galėtų tapti kultūros upės akmenimis, aplink kuriuos dygtų bebrų užtvankos. Jau 18 metų dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir matau kurlink viskas juda.

Dauguma mano studentų renkasi vadybą, o ne kūrybą, nes propaganda ir gyvenimo realijos skatina juos apsukriai vaikytis trumpalaikės naudos, užuot kantriai purenus kultūros dirvonus.

O pelkių žemė juk dažnai būna derlinga, joje galima sukurti daug gražaus. Bet niekas Lietuvoje nesvarsto, ką, kur ir kokia kryptimi sodinti. Mūsų kultūra - tai pavieniai vazonėliai ant palangės.