Po kelių savaičių knygynų lentynas turėtų pasiekti šiandien 65 metų sukaktį švenčiančio A.Šliogerio žodžių ir vaizdų albumas „Melancholijos archipelagai“ (leidykla „Apostrofa“).
Šioje knygoje skaitytojai ras ne tik A.Šliogerio filosofinių ir eseistinių tekstų, bet ir per 60 fotografijų, kuriose užfiksuoti Lietuvos gamtovaizdžiai.
Atsigręžė į žemę
„Ši knyga – kelio iš dangaus į žemę dokumentas. Įkyrėjęs dangus mane privertė atsigręžti į žemę ir jos grožį.
Bet šiam postūmiui man prireikė fotoaparato – bekalbių daiktų draugo ir jų grožio liudytojo“, – sakė A.Šliogeris.
Filosofas jau keletą metų ankstyvais rytais sėda į automobilį ir lekia prie įvairiausių Lietuvos upių. Su savimi jis visada vežasi meškerę ir skaitmeninį fotoaparatą.
Nuvelka kalbos drabužius
Žvejyba ir fotografija – mieliausi A.Šliogerio pomėgiai, kai jis nerašo filosofinių veikalų. Filosofas dažniausiai gaudo upėtakius, o fotografuoja tik gamtą.
Paryčiais gėrintis bundančia gamta ir gaudant upėtakius fotoaparatas, kurį A.Šliogeris vadina ironiškąja mašina, jam leidžia įgyvendinti pirmapradę filosofo pastangą – pamatyti patį daiktą, nuo kurio nuvilkti kalbos drabužiai, žmogiškąja akimi pažvelgti į absoliutaus nežmogiškumo daiktiškuosius telkinius.
Žmonių nefotografuoja
„Man fotografija – galimybė leisti atsiverti daiktui, neperšant jam jokių jausmų, filosofijų, idėjų, ideologijų ar sentimentų.
Žmonės paprastai rašo dienoraščius, o aš nuo kalbos dažnai pavargstu.
Todėl kuriu savotiškus vaizdaraščius. Dažniausiai fotografuoju įvairiausius Lietuvos upelius, kuriuose beveik kas antrą dieną žvejoju“, – sakė filosofas.
A.Šliogeris niekada nefotografuoja žmonių. Paklaustas, kodėl, žinomų filosofinių veikalų autorius teigė, jog fotografuojami žmonės bijo, vaidina ir pozuoja.
„Fotografuojamas ąžuolas arba upelis nuo tavęs niekur nebėga ir, svarbiausia, nepozuoja“, – šmaikštavo A.Šliogeris.