Festivalio vertinimo komisija „Aukso liūto“ ir kitų
apdovanojimų laureatus paskelbė šeštadienį vakare, paskutinę 11
dienų trukusios pasaulio kino šventės dieną. Antrasis pagal
svarbą festivalio apdovanojimas - „Sidabro liūtas“ - buvo paskirtas
Irano filmui apie moteris ir represijas.
„Libane“, kurį režisavo Samuelis Maozas, pasakojama apie
Izraelio desantininkus, kurie tikrina priešo miestą. Tą konfliktą
žiūrovas mato pro žiūronus, tanke esančių karių akimis, o
ankšta erdvė, kurioje spaudžiasi filmo veikėjai, kuria nerimo ir
klaustrofobijos įspūdį.
Režisierių taip traumavo jo patirtis, kad jam prireikė 25
metų, kol jis sukaupė pakankamai stiprybės ir pastatė šį filmą,
kurį „The New York Times“ pavadino „nuostabiu kino kūriniu“.
„Skiriu šį apdovanojimą tūkstančiams žmonių visame
pasaulyje, kurie, kaip ir aš, sveiki ir gyvi grįžta iš karo, - per
festivalio uždarymo ceremoniją sakė režisierius. - Atrodo, jiems
viskas gerai, jie dirba, tuokiasi, susilaukia vaikų. Tačiau viduje
tie atsiminimai liks įsirėžę į jų sielą“.
S.Maozas jaunystėje, per tą invaziją, po kurios Pietų Libanas
ilgai buvo okupuotas, tarnavo Izraelio armijoje.
„Variety“ šį filmą, vieną iš 25 konkursinėje programoje
parodytų juostų, pavadino drąsiausiu ir geriausiu pastarojo meto
„minibangos“ Izraelio filmų.
Festivalio vertinimo komisijai vadovavo režisierius Angas Lee, kuris ir pats yra gavęs „Aukso liūtą“. Jis
stebėdamasis klausė: jei „Libanas“ yra pirmasis S.Maozo filmas, tai
ką jis dar sukurs ateityje?
Pasak A.Lee, vertinimo komisijos nariai greitai ir vieningai
išrinko „Libaną“ ir „džiaugėsi, kad jų nėra tame tanke, kuris
galėtų būti bet kuris tankas bet kuriame kare“.
Irano filmų kūrėja ir fotografė Shirin Neshat,
kuri į festivalį atvežė juostą „Moterys be vyrų“ (Zanan-E
Bedun-E Mardan), buvo pripažinta geriausia režisiere ir gavo
„Sidabro liūtą“.
Jos filme pasakojama apie keturias moteris - prostitutę,
aktyvistę, kosmopolitę ir tradicinį gyvenimą gyvenančią merginą
- 1953 metų Irane, prieš pat amerikiečių remtą sukilimą, kurio
metu buvo nuversta naftos pramonę nacionalizavusi išrinkta
vyriausybė ir į valdžią grįžo šachas.
Tačiau Sh.Neshat teigė, kad filmu siekė padrąsinti
demokratiją mylinčius žmones savo šalyje. Gavusi „Sidabro liūtą“
ji pasakė, kad jos filmas yra apie „moterų ir Irano žmonių drąsą
paimti savo gyvenimą į savo rankas“.
„Kai stačiau šį filmą, žinojau, (kad) rizikuoju. Apie kiną
neišmaniau nieko, - sakė ji. - Rizikavau, tad pagrindinė žinia yra
apie drąsą. Ta kova labai vertinga, ir mes privalome kovoti, kad
evoliucionuotume kaip visuomenė ir kaip moterys“.
Sh.Neshat pridūrė, kad jos istorija labai panaši į šiandienos
situaciją jos tėvynėje ir po birželio prezidento rinkimų vykusius
protestus.
„Šešerius metus tai buvo mėgstamas darbas. Šis filmas kalba
pasauliui ir mano šaliai“, - sakė ji ir parodė pergalės ženklą.
„Prašau šios vyriausybės suteikti žmonėms tai, ką jie
turėtų turėti, - pagrindines žmogaus teises, laisvę ir
demokratiją“, - pridūrė Sh.Neshat, kuri buvo su žalia apyranke,
simbolizavusia neseniai Irane vykusius gatvių protestus prieš
prezidentą Mahmoudą Ahmadinejadą.
Britas Colinas Firthas, kuris JAV dizainerio Tomo
Fordo debiutiniame filme pagal Christopherio Isherwoodo 1964 metų romaną „Vienišas vyras“ (A Single Man) vaidina
homoseksualų profesorių, gedintį neseniai mirusio partnerio, buvo
pripažintas geriausiu aktoriumi.
„Tomui tai buvo labai asmeniška kelionė, jis man patikėjo tai,
kas jam buvo labai svarbu, ir tai tapo labai svarbu man“, - sakė
C.Firthas, kuris atsiėmė Volpi taurę (Coppa Volpi).
„Vienišas vyras“ taip pat gavo neoficialų „Žydrąjį liūtą“ -
nepriklausomą nuo Venecijos festivalio apdovanojimą, kuris
pastaruosius trejus metus buvo teikiamas filmams apie gėjus. Apie
šio apdovanojimo paskyrimą buvo paskelbta penktadienį.
48 metų T.Fordas anksčiau žurnalistams sakė: „Nenorėjau, kad
tai būtų „gėjų filmas“. Tai universalus filmas, apie meilę ir
ryšį ... Taip jau atsitiko, kad veikėjas yra gėjus. Na ir kas?“
Rusų aktorė iš Sankt Peterburgo Ksenija Rapoport, kuriai - 35
metai, gavo geriausios aktorės Volpi taurę. Tokios garbės ji
nusipelnė paslaptingos viešbučio padavėjos vaidmeniu italo
Giuseppe Capotondi debiutinėje
kriminalinėje dramoje „Dviguba valanda“ (La Doppia Ora).
„Prašom atleisti man už mano jaudinimąsi. Jaučiuosi taip, lyg
skriečiau su parašiutu ir negalėčiau sustoti“, - nuo scenos
žiūrovams pasakė ji.
K.Rapoport yra gerai pažįstama italų žiūrovams. 2007 metais
ji gavo Italijos nacionalinės kino akademijos „Donatello
Dovydo“ (David di Donatello) premiją, kuri jai buvo paskirta už
vaidmenį garsaus kino kūrėjo Giuseppe Tornatore filme „Nepažįstamoji“ (La sconosciuta). Vėliau ji
suvaidino dar dviejuose italų filmuose.
66-ojo Venecijos kino festivalio specialusis žiuri apdovanojimas
buvo skirtas turkų kilmės vokiečių režisieriaus Fatiho Akino
„Sielos virtuvei“ (Soul Kitchen) - favoritu laikytam filmui apie
jauną restorano savininką, kuris stengiasi išlaviruoti tarp savo
verslo, santykių su toli esančia drauge ir kalėjime sėdėjusio
brolio.
Tuo tarpu kultinis kino kūrėjas Toddas Solondzas gavo apdovanojimą už geriausią scenarijų - savo
neurotišką niūrią komediją „Gyvenimas karo metu“ (Life During
Wartime), kurioje pasirodo tie patys veikėjai kaip ir jo 1998 metų
filme „Laimė“ (Happiness).
Be apdovanojimų liko du išsiskiriantys JAV filmai - Michaelo
Moore'o išpuolis prieš korporacijų godumą
„Kapitalizmas: meilės istorija“ (Capitalism: A Love Story) ir Johno
Hillcoato „Kelias“ (The Road) pagal Cormaco McCarthy postapokaliptinę pasaulio viziją.
Iš viso per festivalį, kuris rugsėjo 2 dieną prasidėjo
režisieriaus Giuseppe Tornatore darbu
„Baarija“ (Baaria) - pirmąja per 20 metų italų juosta, buvo
pristatyta daugiau kaip 80 filmų.