Tiems, kurie šio šiandien kuriamo meno vaidinimus atranda, nebereikia aiškinti, kad su tradiciniu cirku tai neturi nieko bendra. Jokių klounų, dresuotų žvėrių, žonglierių ar akrobatų.
„Naujasis cirkas“ rodo vientisus spektaklius, primenančius šiuolaikinį šokį, teatrą, vaizduojamąjį meną. Net poeziją.
Ar bereikia sakyti, kad tai užburiantys reginiai?
Sunkvežimis ir poezija
„Naujojo cirko“ programoje praėjusį savaitgalį parodyti dviejų trupių spektakliai. „La Manoeuvre“ iš Prancūzijos vaidino „Išnarą“, o suomių „Circo Aereo“ – „Seno kelio cirką“, naudodami sunkvežimį, kuriuo atvažiavo.
Net ir suvokdamas, kad eini ne į tradicinį cirką, kurio tikslas – pramoga, o tiksliau – juokinimas, „Naujojo cirko“ vaidinime vis tiek tikiesi, kad bus kažkiek linksma. Prie to iš dalies pripratino ir keli anksčiau matyti vaidinimai.
„La Manoeuvre“ savo kūrinį rodė juodoje, kukliai apšviestoje erdvėje, o trys plastiškos artistės nebuvo nusiteikusios sukelti nors menko šypsnio.
Spektaklio autorė jauna prancūzų režisierė Gaelle BisellachRoig prisipažino: „Kuriu eilėraščius. Bet juos išreiškiu ne žodžiais, o kūnais“.
Vaizdai – iš žmogaus kūno
„Išnarą“ atlieka akrobatė, žonglierė (pati režisierė) ir šokėja. Iš pradžių tai atrodė tarsi etiudai su daiktais ir vaizdais.
Matėme, kokius fantastinius vaizdinius įmanoma sukurti iš žmogaus kūno, jeigu prie jo pridedi kaukę, kojos ar rankos muliažą, jeigu rankos ima skleisti baltas virvės sruogas.
Juoko ir košmaro dozę gauname, kai iš palubės nukrinta daug dirbtinių rankų ir kojų.
Baltos sruogos virto ekranu
Ar reikia suteikti žodinę prasmę juodai užuolaidai, kurią šokėja palengva traukia, kol permatomas audeklas visiškai paslepia ją pačią?
Tai grožis. O paslėptoji šokėja pakyla ir eina su visu juodu šleifu – ji nenugalėta, nesunaikinta. Toks plastinis eilėraštis.
Arba scena, kai baltos sruogos tampa ekranu, kuriame žmogus išnyra ir prapuola, o jį flegmatiškai medžioja nerealaus dydžio pirštai. Aiškiai matai, kaip tokia projekcija padaroma, nes viskas vyksta scenoje.
Bet regi ne atskiras vaizdo dalis, o visumą. Skaitai spektaklio poeziją.
Kaip sako pati režisierė, „kiekvienas žmogus mato vis kitaip, kiekvienas spektaklį jaučia skirtingai – savo oda“.
Bet cirko savaitgalis – ne vien spektakliai.
Vilniečiai galėjo klausytis ir lektorių iš Švedijos ir Prancūzijos paskaitos, o kas norėjo, galėjo mokytis šiuolaikinės akrobatikos.