K.McClure‘o tiriamasis darbas 1980 m. buvo įvertintas Difco premija už tyrimus mikrobiologijos srityje.Dirbdamas Medicinos tyrimų tarybos padalinyje Edinburgo universitete, kur jo interesų sritis buvo bakterijų, ypač E. coli, ląstelių dalijimosi genetika, Kenas McClure‘as atrado naują geną, kuris vėliau jo garbei buvo pavadintas ftsK (K - vardo pirmoji raidė).
Rašyti K.McClure‘as pradėjo po išvykos į Izraelį, į Tel Avivo universitetą. Darbas universitete tapo jo pirmojo romano „Skorpiono išpuolis" pagrindu. Rašytojas tvirtina tada supratęs, kad rašymas - ta veikla, kurios norėjo visą gyvenimą. Šiuo metu škoto knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų ir skaitomos visame pasaulyje.
Pirmosios K.McClure'o knygos buvo tik rašytojo fantazijos vaisius, bet vėliau jis ėmė remtis tikrais, nors ir mažai žinomais, medicinos ir apskritai mokslo faktais, suteikusiais kūriniams tikrumo ir atpažįstamumo, o tai sustiprino įtampos pojūtį. Šis metodas, vieno laikraščio žodžiais, pasireiškia tuo, kad „imama mažai tikėtina medicinos požiūriu galimybė, pati blogiausia prognozė, ir rašoma knyga". Stebėtina, kad jau ne kartą Keno McClure'o „mažai tikėtina galimybė" yra tapusi tragiška tikrove.
Vienoje iš pirmųjų knygų „Krizė" rašoma, kaip retai pasitaikanti avių smegenų liga, spongiforminė encefalopatija, per tarpinę formą - galvijų pasiutligę - dėl mutavusio baltymo priono tapo pavojinga žmonėms. Prieš kelerius metus kilęs nekrozinis fascitas taip pat buvo numatytas autoriaus trileryje „Chameleonas".
Kenas McClure'as nuo 2000 m. atsidėjo vien rašymui, bet nepaliauja sekti medicinos naujienų, skaito naujausius specialybės žurnalus, vis ieškodamas savo mėgstamų „mažai tikėtinų galimybių".
Knygoje „Veidmainių sala" pasakojama šokiruojanti istorija - jaunas doktorantas išsiaiškina, kodėl neveikė garsios vaistų bendrovės kadaise sukurti vaistai nuo vėžio ir kaip, panaudojus kitą seniai žinomą vaistą, priversti pirmąjį veikti. Bet, pasirodo, to senojo vaisto patento galiojimo laikas jau pasibaigęs, o bendrovė jau seniai užsiima kitų vaistų gamyba, todėl grįžti prie senojo neturi jokio tikslo, nes tai neatneštų pelno. Universitetas, kur atliekami tyrimai, pasirodo, suinteresuotas ieškoti vaisto nuo vėžio, bet ne atrasti. Juk paieškoms gaunamos milžiniškos lėšos, o atradus - liekama be finansavimo, įrangos ir profesorių etatų.
Atradus vaistą nuo vėžio, daugelio mokslininkų karjera žlugtų, jie nebegautų premijų ir medalių, daugelis netektų darbo. Juk jei nėra vėžio, tai nereikia ir jo tyrimų. Taip susiklostė, kad daugelio sričių mokslininkai suvokė, kad lengviau yra sukurti sėkmės įvaizdį, negu iš tikrųjų patirti sėkmę. Jei finansavimas skiriamas tam tikram laikotarpiui, tai jam einant į pabaigą, žiniasklaidoje ima mirgėti pranešimų apie stebėtiną proveržį ir jau tuoj tuoj patirsimą sėkmę, iki kurios trūksta tiek nedaug... tik dar vieno finansinės paramos periodo.
„Veidmainių saloje" yra ir sabotažas, ir savižudybė, ir medicinos studentė, kurios motina miršta nuo vėžio. Norėdama bet kokia kaina išgelbėti mamą, ji paprašo savo vaikino, medicinos tyrimų doktoranto, kuris tik ką padarė vilčių teikiantį atradimą, išbandyti atrastąjį gydymo būdą su jos mama...
„Parašęs šią knygą, nusimečiau didžiulę naštą. Bet leidykla, iki šiol leidusi mano kūrybą, šią knygą atsisakė leisti. Matyt, vėžio tyrimai - tai šventoji karvė, tabu. Laimė, atsirado viena Škotijos leidykla, kuri surizikavo, ir aš jai už tai labai dėkingas. Rizika pasiteisino, knyga tapo populiari ir sėkmingai parduodama" - aiškino Kenas McClure‘as.
- „Veidmainių sala" - mokslininko ar literato kūrinys?
- „Veidmainių sala" yra grožinės literatūros kūrinys, tačiau remiasi mano paties patirtimi iš tų laikų, kai buvau mokslininkas ir dirbau mikrobų genetikos srityje. Tyriau genus, lemiančius E.coli bakterijos ląstelių formą, ir atradau, kodėl žmonių negydė vienas senas antibiotikas, kuris atrodė labai perspektyvus tiriant laboratorijoje ir kurį pateikdami rinkai prieš maždaug dvidešimt metų gamintojai išleido daugybę pinigų.
Taip pat atradau, kad senasis vaistas yra itin veiksmingas, jeigu tam tikru būdu naudojamas kartu su kitais medikamentais. Tikėjausi, kad šis naujas metodas leis išgydyti nuolatos pasikartojančią šlapimo takų infekciją, vadinamą pielonefritu. Šią ligą beveik visada sukelia E.coli bakterijos, ji kankina milijonus žmonių, daugiausia moterų, visame pasaulyje. Nors liga nemirtina, ji dažnai tampa lėtine ir daugybė moterų visą gyvenimą kenčia nuo vis atsinaujinančios infekcijos.
Naiviai maniau, kad senąjį antibiotiką gaminusi bendrovė nesitvers džiaugsmu. Bet jos vadovai nenorėjo nė girdėti apie mano atradimą. Vėliau sužinojau, kad antibiotiko patentas jau buvo pasibaigęs ir kompanija nebeturėjo išskirtinės teisės jį gaminti. Be to, būtų buvę sunku vėl siūlyti rinkai vaistą, kuris kažkada nepasitvirtino ir dėl kurio būtų mažiau parduodama naujesnių bendrovės medikamentų. Tuo metu išgirdau ir daug ciniškesnę nuomonę, kad lėtinės ligos neša milžiniškus pelnus farmacijos pramonei, kur kas didesnius, negu tokios, kurias galima išgydyti.
Nusivylęs komerciniu farmacijos įmonės požiūriu, kreipiausi į universitetui priklausančią organizaciją, kurios tikslas - tarpininkauti tarp mokslo ir verslo pasaulių. Iš pradžių tos organizacijos darbuotojai buvo nusiteikę labai džiugiai, tačiau jų užsidegimas išblėso, sužinojus, kad į mano naują gydymo metodą neįeina jokių naujų preparatų, kuriuos jie galėtų užpatentuoti, „saugodami universiteto interesus". Jie manė, tą patį tvirtino ir jų teisininkai, kad būtų galima užpatentuoti pačią idėją kaip intelektinę nuosavybę, tačiau galiausiai nusprendė apskritai trauktis iš šio projekto, argumentuodami, kad E.coli - palyginti „švelnus" patogenas, o rinkoje ir taip pilna jį gydančių vaistų.
Tada kreipiausi į tuometinį savo darbdavį, Medicinos tyrimų tarybą, kurioje buvo panašus tarpininkavimo skyrius. Ten sužinojau, kad jie nebegali užpatentuoti gydymo metodo, nes farmacijos bendrovė jau žino apie mano atradimą, todėl šis reikalas jiems neįdomus.Per visą laiką niekas nė akimirkos nesusimąstė, kad ligos išgydymas jau savaime yra puiki idėja, visi, į kuriuos kreipiausi, rūpinosi tik vienu - ar galės iš to uždirbti pinigų. Tvirtindamas, kad paprasčiausiai trokštu, jog gydytojai mano atradimą išbandytų praktikoje, visų akyse tapau trenktu, dramblio kaulo bokšte sėdinčiu akademiku, kuris nesupranta „realaus pasaulio".
- Rašydamas knygą, pradedate nuo mokslo ar nuo siužeto?
- Aš visuomet pradedu nuo mokslo. Siužetas - dažnai miglotas! - pasipainioja vėliau. Pirmiausiai mane kas nors sudomina ar sujaudina, o tada imu kruopščiai tyrinėti ir rinkti faktus. Jei susidomėjimas nemąžta, galiu tiesiog „apvilkti" faktus literatūriniu rūbu, ir šis mišinys tampa trileriu.
Romano „Lozoriaus štamas" atveju, mokslinis faktas buvo pranešimas, kad Amerikos mokslininkai nusprendė atkurti pandeminį gripo virusą iš audinių, paimtų iš mirusių karių kūnų, kurie užšaldyti buvo laikomi nuo 1914-1918 metų karo pabaigos. Mano nuomone, tai buvo pamišėliškas sumanymas.
- Akivaizdu, kad nebijote imtis svarbių temų. Ar nebijojote spausdinti romano "Įlankos sąmokslas" apie paslaptimis apipintą Persijos įlankos karo sindromą?
- Ne, atlikęs šiai knygai reikalingus tyrimus buvau taip supykęs dėl to, kaip viena po kitos Jungtinės Karalystės vyriausybės elgėsi su sergančiais šio karo veteranais, kad net nedingtelėjo mintis bijoti. Žinoma, galite tai laikyti kvailumu. Šiaip ar taip, įtariu kad Gynybos ministerija nesiųs man kalėdinių atvirukų.
- Jus giria už gebėjimą suderinti mokslą ir literatūrą. Kaip išlaikote šį balansą? Turėtumėte puikiai išmanyti tą mokslą, kurio apstu jūsų romanuose.
- Deja, turiu pripažinti, kad mūsų visuomenėje visiškai priimtina nieko neišmanyti apie mokslą. Niekas neims blogiau galvoti apie jus, jei kam nors vos paminėjus DNR, pakelsite rankas ir sušuksite: „Tik nereikia čia tų mokslo subtilybių!".
Bet jei panašų neišmanymą pademonstruotumėte pokalbyje apie meną, tarkim, nusistebėtumėte: „O kas tas Renoiras?" ar „Keatsas? O kokioje komandoje jis žaidžia?", reakcija būtų visiškai kitokia. Todėl nenoromis stengiuosi mokslo pateikti tik patį minimumą, tik tiek, kiek būtina pasakojamai istorijai suprasti.
- Kodėl medikas mokslininkas tapo profesionaliu rašytoju?
- Ne aš dėl to kaltas! Medicinos tyrimų taryba 2000 m. nutraukė mūsų padalinio Edinburgo universitete finansavimą. Norėdamas likti mokslininku būčiau turėjęs arba pakeisti savo tyrimų kryptį, arba persikelti į Kembridžą ar Londoną. Nenorėjau nei vieno, nei kito, todėl atsidėjau vien rašymui.
- Kiek Keno McClure'o lieka pagrindiniuose knygų veikėjuose?
- Kiekviena jų mintis yra Keno McClure'o. Tikiuosi, kad jie neprieštarauja būti šitaip išnaudojami, nors, kas žino... jie nei paskambina, nei parašo (Juokiasi).