Pernai aštuoniasdešimtmetį atšventusio ir vis dar kūrybingo dailininko
paroda "Jautrūs paviršiai" surengta Vilniaus "Arkos" galerijoje.
Pasak P.Gailiaus visa tapyba yra jautrus paviršius. Kartais tas
paviršius gali būti kaip žaizda. Dailininko manymu visus jo darbus (ne
tik tapybą, bet ir grafiką) galima pavadinti jautriais paviršiais.
Paskutinį kartą Lietuvoje P.Gailius buvo 2005 metų vasarą. Vilniaus
Radvilų rūmuose buvo surengta didžiulė jo kūrybos retrospektyva.
Tuomet į atidarymą atvykęs dailininkas juokavo: "Žinote, aš Paryžiuje
girdėdavau giriant Lietuvą. Prancūzai man sakydavo: Vilnius
nepaprastai gražus. Dabar ir aš pats tai matau".
Kreipėsi į parodos žiūrovus
Šį kartą P.Gailius į Vilnių neišsiruošė, nes spalio pradžioje jo laukia
kelionė į Kopenhagoje atidaromą parodą. Tačiau pats labai atidžiai
atrinko kūrinius parodai kartu su jos kuratoriumi galerijos "Žalias
vėjas" direktoriumi Edvidu Žuku ir Paryžiuje gyvenančiu žurnalistu Valdu
Papieviu.
O parodos žiūrovams parašė trumpą laišką. "Lietuvos kultūra liaudies
išauklėta. Liaudies nebėra. Nebebanguoja rugiai apleistuose laukuose.
Krizės nėra. Yra tik nesusipratimas.
Kas yra menas? Menas žino, kas jis yra. Šaknyse glūdi poezija -- kalba
ir sėklos grožis.
Autentiški talentai tikisi, jog valdžia, bankai, fondai, įmonės, verslo
žmonės, visi meno mylėtojai bus kartu su jais, kad neužgestų originali
kūrybinė tautos jėga".
Gana vėlokai savo kūrybos šaknis lietuvių liaudies mene aptikęs
P.Gailius -- vienas iš nedaugelio išeivijos dailininkų, visą gyvenimą
sugebėjusių išgyventi vien tik iš savo kūrybos.
Ir turbūt vienintelis, sugebėję didžiausius savo talento gerbėjus ir
kolekcininkus suburti į jį daugelį metų finansiškai rėmusią Prano
bičiulių draugiją, kuriai vadovauja žymus Paryžiaus advokatas.
Pradėjo nuo moterų ir butelių
"Pirk greitai mano meną, nes kai numirsiu, nebeįpirksi", - juokavo
solidaus amžiaus kūrėjas, aptarinėdamas su parodos kuratoriumi E.Žuku
būsimą ekspoziciją. Tačiau paklaustas, kas iš šios ekspozicijos
parduodama, nurodė labai nedaug kūrinių, kuriuos bus galima įsigyti po
parodos.
Pasak P.Gailiaus pinigai - tik priemonė apmokėti sąskaitas. Mat jeigu
menininkui labiau už viską rūpi pinigai, jeigu jam svarbiausias
klausimas yra iš ko gyventi, kaip užsidirbti, jis gal ir pasidarys
turtingas, bet tikru menininku vargu ar taps.
Visgi, atvykęs į Paryžių, gabus žemaitis ne tik buvo priimtas į garsaus
prancūzų dailininko modernisto Fernando Leger (1881-1955 m.) studiją,
bet gana greitai išmoko parduoti savo meną.
Pakviestas į vakarėlius būtinai atsinešdavo ir savo darbų aplanką.
Dažnai nepasidrovėdavo ir piešimu paįvairinti vakarėlio programą.
P.Gailius prisimena, kad prieš nueidamas mokytis pas F.Leger tapė
daugiausia savo aplinką, moteris, ar butelius. Tačiau neturėjo "savo
gyvenamo laikotarpio intelektualinio supratimo".
"Leger kalbėdavo tiesiai ir paprastai, - prisimena savo mokytoją
dailininkas. - Sako, klausykite, šimtmečio pradžioj buvo kaimelis,
bažnytėlė, keliukas, dangus, ir viskas harmoninga.
Dabar, sako, išeik į lauką, ir ką pamatysi? Pamatysim namuką, kelią,
reklamas, visur šviesas, automobilius. Ir viskas kontrastinga. Prie
mažo namelio - didžiausia reklama. Tai yra kontrastas, konfliktas,
mūsų tikrovė pasidariusi konfliktiška".
Tapyboje glūdi lietuviškumas
Modernizmas - dailėje, muzikoje, teatre. Tai iš pradžių buvo
svarbiausia jaunam dailininkui Paryžiuje. Tais laikais Barrault teatre
Eliziejaus laukuose vykdavo Vienos mokyklos muzikos koncertai.
Susipažinęs su kompozitoriaus Olivier Messiaeno mokiniais, dailininkas
kas sekmadienį klausydavosi B.Bartoko, L.Janačeko įrašų. Nors pats mano
"net ausies neturintis".
"Mano darbai balsą turi ir jie neklaidingai gieda, -- įsitikinęs
P.Gailius. - Jie turi geresnę ausį negu aš. Gimnazijoje man sakydavo:
"Pranai, tiktai nerėk".
Kiek vėliau, bendraujant su kitais iškiliais išeivijos menininkais,
atėjo supratimas, kad "yra mano tapyboje sėdinčio lietuviškumo, kurio aš
net neapčiuopiau". Lietuvių liaudies meno knygos tapo dailininko
"poteriais". Dabar, kai tik kas blogiau einasi, sėdasi jų pavartyti.
Abstrakcijos manifestas
9-ojo dešimtmečio pradžioje P.Gailius suformulavo savo kūrybinį credo - "Vaizdinės abstrakcijos manifestą". Jis ir šiandien nemažai daliai
žiūrovų gali tapti tiltu į šio įdomaus kūrėjo pasaulį. Manifestas buvo
publikuotas meno žurnale "Arts Magazine" (1981 m. balandžio 14-17 d.).
Lietuviškas jo variantas P.Gailiaus pakoreguotas 2004 metų gruodį.
"Viskas abstrakčioje tapyboje yra plastika. Tai kam ieškoti panašumų?
Net kai atpažįstami milijonus kartų vaizduoti pavidalai įsiterpia į mano
kūrybą, aš juos sutraiškau, išgryninu iki pirminių formų, ir jie tampa
plastiniais ženklais.
Ar jums dar reikia sakyti, kad plastinės abstrakcijos galvosena
neatspindi nei daiktų, nei veidų? Ir kaip tik dėl to jie gimsta -- ir
daiktai, ir veidai, ir viskas, kas su jais susiję: mintys, išgyvenimai,
jausmai.
Reikia priešintis visiems realizmams, nes jie suubagina ir įkalina
formas, užsklendžia ir prislegia vaizduotę, atima iš tapybos galimybę
jai įsilieti į architektūrą. Visos realistinės formos yra tik akių
dūmimas, apgaulingos referencijos.
Tapyba išsiskyrė su literatūra praėjusio šimtmečio pradžioje ir jų
keliai niekada nebesusikryžiuos. Virte verdantys šių laikų vaizdiniai
yra akli. Abstrakti tapyba -- ne paprasta abėcėlė, o ištisa galvosena".
* * *
Paryžius ir musės
Gimęs 1928 metais Mažeikiuose karo metais šešiolikmetis P.Gailius
atsidūrė Strasbūre, kur įstojo į dailės mokyklą. 1950 m. išvyko į
Paryžių. Ten lankė modernisto F.Leger studiją, studijavo Aukštojoje
nacionalinėje dailės mokykloje.
P.Gailius -- vienas iš nedaugelio užsienyje gyvenančių lietuvių
dailininkų, kurie meno studijas pradėjo jau Vakaruose ir jų kūrybą veikė
vien vakarietiškoji kūrybinė aplinka. Pirmoji personalinė paroda "Haut
Pave" galerijoje 1955 metais P.Gailiui atvėrė duris į Paryžiaus parodų
sales.
Pradėjęs nuo tapybos P.Gailius vėliau susidomėjo grafika. Išskirtinę
vietą jo kūryboje užima dailininko knygos. Pirmosios jų sukurtos pagal
O.Milašiaus poeziją ir jo išverstas lietuvių liaudies dainas.
Meno pasaulyje lietuvis žinomas tiesiog kaip Pranas. Vardas tapo jo
kūrybiniu slapyvardžiu. Jis yra surengęs apie šimtą parodų prestižinėse
Paryžiaus, Berlyno, Miuncheno, Kelno, Čikagos, Tokijaus, Ženevos,
Liuksemburgo ir kitų miesto galerijose bei muziejuose.
Pastaruoju metu P.Gailius daugiausia laiko praleidžia ne savo bute
Paryžiuje, o dirbtuvėje Pietų Prancūzijoje, Ekse (Provanse). Dabar
pagrindinė jo tapybos tema -- paprasčiausia musė. Naująjį musių ciklą
dailininkas planuoja papildyti ir specialiai jam sukurtu tekstu.
Egzistuoja keli dalykai, kurių P.Gailius labiausiai pasiilgsta būdamas
toli nuo Lietuvos. Tai baltas takas, vedantis link Ventos ir ešerio
šešėlio virpėjimas jos giliam vandeny.