Detektyvų rašytojas G.Brandrethas: „Stengiausi įlįsti į O.Wilde'o galvą ir širdį“

Puikus oratorius, aštrialiežuvis intelektualas, Gylesas Brandrethas yra kalbinęs žymiausių pasaulio žmonių (tarp jų – ir karalienę Elžbietą II) ir parašęs keletą biografinių knygų apie karališkosios šeimos narius. Be to, jis – buvęs „Monopolio“ žaidimo Europos čempionas ir „Teddy bear“ muziejaus įkūrėjas.

Autorius nuo vaikystės žavėjosi Oscaru Wilde‘u ir Arthuras Conanas Doyle’iu. Sužinojęs, kad abu garsieji XIX a. visuomenės ir literatūros veikėjai buvo susitikę ir galbūt netgi draugavo, jis nusprendė sukurti detektyvinių romanų seriją, kurioje Vaildas ir Konanas Doilis žmogžudystes tiria drauge. „Oskaras Vaildas ir žmogžudystė žvakių šviesoje“ – pirmoji šios serijos knyga.

Gyleso Brandretho interviu – apie „Oskarą Vaildą ir paslaptingas žmogžudystes“.

***

- Ilga istorija, bet pabandysiu ją papasakoti trumpai. Nuo vaikystės buvau aistringas Oscaro Wilde’o kūrinių ir knygų apie Šerloką Holmsą gerbėjas. Pirmuosius dešimt vaikystės metų gyvenau netoli Taito gatvės – ten kadaise buvo įsikūręs ir Oscaras Wilde’as. Kai man sukako dešimt metų, šeima persikraustė į Beikerio gatvę , gyvenome kvartale, kuriame yra ir garsusis 221 B numerio namas.

Maždaug prieš dešimt metų man į rankas atsitiktinai pakliuvo 1924 metais išleistos Arthuro Conano Doyle’io autobiografijos „Prisiminimai ir nuotykiai“ kopija. 94-ajame puslapyje aptikau, kad Arthuras Conanas Doyle’is ir Oscaras Wilde’as buvo draugai. Nustebau: sunku įsivaizduoti keistesnę draugų porą.

Jie susipažino 1889 metais, Londono Vest Ende, Portlando aikštėje, naujai pastatytame viešbutyje „Langham“. Juos supažindino amerikiečių leidėjas J. M. Stoddartas. Tikriausiai tą vakarą Oscaras (tada jam buvo trisdešimt penkeri) buvo puikiai nusiteikęs ir Conanui Doyle’iui paliko neišdildomą įspūdį. Netrukus ponas Stoddartas išleido abiejų autorių kūrinius – Arthuro Conano Doyle’io antrąjį apsakymą apie Šerloką Holmsą „Keturių ženklas“ ir Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretą“, – būtent ši istorija mane įkvėpė parašyti pirmąją „Oskaras Vaildas ir paslaptingos žmogžudystės“ serijos knygą.

- Viliuosi, kad Oscaras Wilde’as mano „Paslaptingose žmogžudystėse“ ir yra tikrasis Oscaras Wilde’as. Mėginau pavaizduoti jį tokį, kokį tikiu buvus iš tikrųjų. Stengiausi pabūti jo kailyje – įlįsti į jo galvą ir širdį. Manau, kad jeigu ketini praleisti daug mėnesių apie ką nors rašydamas, turi būti jį šiek tiek įsimylėjęs ir tikrai norėti leisti laiką su juo. Oscaras Wilde’as buvo nepaprastas žmogus – talentingas, turintis trūkumų, be galo žavus. Man buvo garbė leisti laiką jo draugijoje, patyriau didelį malonumą ėmęsis šio iššūkio. Oscaras yra pasakęs, kad į kūrinius sudėjo visą savo talentą, o į gyvenimą – visą genialumą. Norėčiau atskleisti jo genialumą.

Kiek save prisimenu, visuomet žavėjausi O. Wilde’u. Gimiau 1948 m. Britanijos karo ligoninėje Vokietijoje, kur po Antrojo pasaulinio karo mano tėvas dirbo teisės ekspertu Sąjungininkų kontrolės komisijoje (Allied Control Commision). Tarp jo kolegų buvo ir H. Montgomery‘s Hyde’as, 1948 m. išleidęs visus Oscaro Wilde’o teismo proceso dokumentus. Tai buvo pirmasis mano perskaitytas negrožinis veikalas. 1961 m., būdamas trylikos, gavau Oscaro Wilde’o raštų rinkinį ir perskaičiau viską – nuo pirmo iki paskutinio puslapio, 1118 puslapių. Ne viską supratau, bet mėgavausi kalba ir mintinai išmokau jo aforizmus iš „Phrases and Philosophies for the Use of the Young“, pavyzdžiui: „Nuodėmingumas – tai padorių žmonių sukurtas mitas paaiškinti keistą ir patrauklų kitoniškumą.“

- Gerai žinoma, kad Oscaras Wilde’as buvo nuostabus pašnekovas. Sprendžiant iš atsiliepimų, jis buvo ir atidus klausytojas bei įžvalgus stebėtojas. Ir turėjo poeto gyslelę. Jis stebėdavo, klausydavo, apmąstydavo, o tada, pasitelkęs vaizduotę ir nepaprastus gabumus, įžvelgdavo tiesą.... Manau, kad iš jo būtų išėjęs puikus detektyvas – toks kaip Šerlokas Holmsas. Holmsas turėjo silpnybę – potraukį kokainui, o Wilde’as irgi turėjo savų silpnybių.

Wilde’as buvo originali ir žavi asmenybė, todėl yra patrauklus kaip veikėjas. Nepaprastas gebėjimas bendrauti su įvairiausių sluoksnių moterimis ir vyrais, nesvarbu, kokiomis sąlygomis jie gyventų – pradedant žymiausiais visuomenės atstovais ir baigiant tos pačios visuomenės atstumtaisiais, nuo Velso princo iki paprastos prostitutės – padeda kurti įtikinamą jo, sėkmingai dirbančio Viktorijos laikų detektyvo, portretą.

- Romane„Oskaras Vaildas ir žmogžudystė žvakių šviesoje“ daktaras Arthuras Conanas Doyle’is yra svarbiausia figūra – taip bus ir tęsiniuose – bet mano knygoje jis nėra Wilde’o daktaras Vatsonas. Šis vaidmuo tenka Robertui Sherardui, žurnalistui, poetui, lovelasui, pirmajam ir ištikimiausiam Wilde’o biografui. Sherardas susipažino su Wilde’u 1882 m. Paryžiuje, ir visą laiką, kol tęsėsi jų draugystė, t.y. iki pat Wilde’o mirties 1900 m., jis kruopščiai rašė dienoraščius apie jų kartu praleistą laiką.

Man atrodo, kad mes su Robertu Sherardu esame šiek tiek panašūs. Yra keletas mus siejančių smulkmenų: lankėme tą patį Oksfordo koledžą, jaunystėje abu išklydome iš pasirinkto kelio, kad galėtume „sumedžioti“ vieną kitą dienos naujieną. Kaip ir Sherardas, buvau žurnalistas ir reporteris (be to, kaip ir jis, esu frankofilas).

Tikiuosi (savo žmonos labui), kad nesu toks mergišius kaip Sherardas – bet Sherardo heteroseksualumas yra svarbus siužetui. Kadangi Oscaras Wilde’as buvo homoseksualus, daugelis jį matė tik kaip gėjų kankinį. Suprantama, jis yra daugiau nei tiesiog kankinys. Homoseksualumo pritvinkusi 1880–1890 m. aplinka (demimondas) tikrai bus vaizduojama kai kuriose istorijose, bet tai tikrai nebus „gėjų žmogžudysčių paslaptys“ ar panašiai. Šios istorijos yra skirtos kiekvienam skaitytojui – Sherardas atstovauja kaip tik paprastam skaitytojui.

- Kurdamas siužetus rėmiausi Arthuro Conano Doyle’io apsakymų modeliu. Oscaras Wilde’as yra mano Holmsas, Robertas Sherardas yra manoVatsonas. Holmsą Vatsonas laikė herojumi, Wilde’as Sherardui – herojus. Sherardas pasakoja įvykius ir gali pateikti ataskaitą apie Oscaro genialumą, bet tai daro tokiu būdu, koks pačiam Oscarui net į galvą nešautų.

- Kai kurios mintys iš tikrųjų priklauso Oscarui, kartais kiek pakeistos. Kitas frazes pats sugalvojau. Tikiuosi, neatskirsite, kurios katro...

Esu visai patenkintas tuo, kaip panaudojau Wilde’o žodžius – ir turiu tam priežastį. 1960 m. mokiausi Bedales mokykloje Anglijoje, 1895 m. ją lankė ir vyriausias Wilde’o sūnus Cyrilas. Bedales mokyklos įkūrėjas Johnas Badley buvo Wilde’o draugas, kai mokiausi jis dar tebegyveno mokyklos teritorijoje. Ponas Badley man yra sakęs (1965 m., artėjant šimtajam jo gimtadieniui), jog daugelis Oscaro sąmojų būdavo iš anksto apgalvoti. Jis prisiminė vieną vakarėlį Kembridže, kur dalyvavo ir Oscaras, ir papasakojo, kaip su juo keliavo traukiniu atgal į Londoną. Į stotį jų palydėti susirinko daug svečių.

Prieš pajudant traukiniui Wilde’as pasakė sąmojingą atsisveikinimo kalbą, tada palydovas sušvilpė, mostelėjo žalia vėliavėle, gerbėjai perone džiaugsmingai paplojo, Wilde’as klestelėjo į savo vietą, ir traukinys trūktelėjo. Nelaimei, jis pavažiavo tik porą jardų ir baisiai vibruodamas sustojo. Perone stoviniavusi minia vėl susirinko prie Wilde’o ir Badley’o kupė. Oscaras pasislėpė už savo laikraščio ir pasakė draugui: „Jie jau girdėjo mano atsisveikinimo kalbą. Aš paruošiau tik vieną.“

Oscaras kruopščiai apgalvodavo savo sąmojus ir dažnai „išbandydavo“ eiles bei naujas mintis išsakydamas jas draugams, o jei jos jam patikdavo, panaudodavo savo esė, pjesėse, apsakymuose. Man vienas rimčiausių iššūkių šiuose romanuose buvo prikelti Oscaro balsą gyvenimui. Leidau jam man padėti, kur buvo galima...

- Mano pasakojimas prasideda 1889 metais – tada susipažino Oscaras Wilde’as ir Arthuras Conanas Doyle’is, be to, tai vienas įdomiausių istorijos laikotarpių. Ketinu parašyti devynias šios serijos knygas, jos apims visą Oscaro Wilde’o karjerą – nuo 1870 m., kai jis, jaunas ir gabus Oksfordo universiteto paskutiniojo kurso studentas, pirmąkart susiduria su žmogžudyste, ir baigiant 1890 m., kai sulaukęs keturiasdešimt šešerių, pasivadinęs Sebastianu Melmothu, tiria nusikaltimus, kad užsidirbtų pragyvenimui.

Galiausiai „Oskaras Vaildas ir paslaptingos žmogžudystės“ atsispindės Wilde’o kelionės po Europą bei Ameriką ir daugelis keistų, skausmingų jo gyvenimo, primenančio amerikietiškuosius kalnelius, įvykių: vaikystę ir mokslus Airijoje, audienciją pas popiežių Vatikane, nuotykių kupiną kelionę po JAV skaitant paskaitas, jo, kaip poeto ir pjesių autoriaus, triumfas Londone, Paryžiuje ir Niujorke, populiarumo praradimas, teismo procesas Old Beilyje, įkalinimas, tremtis...

Viliuosi, kad paskaitę „Oskaras Vaildas ir paslaptingos žmogžudystės“ pažinsite jį taip pat gerai kaip aš (ir imsite juo žavėtis). Taip pat tikiuosi, kad susidarysite sodrų ir tikrovišką nuostabios epochos, kurioje jie gyveno, portretą – tai buvo Džeko Skerdiko, karalienės Viktorijos ir Marko Twaino epocha.

- Gimiau Londone. Iki dvylikos metų gyvenau toje jo dalyje, kur gyveno ir O.Wilde’as. Paskui tėvai persikraustė į Beikerio gatvę. Pro mūsų virtuvės langą matėsi langas namo, kurio adresas yra Beikerio g. 221B – garsiausio pasaulyje privataus detektyvo Šerloko Holmso adresas.

Vaikystėje nuolat skaitydavau Arthuro Conano Doyle’io detektyvus apie Šerloką Holmsą. Trylikos parašiau pjesę ir pavadinau ją „Studija apie Šerloką“. Detektyvai visada buvo mano mėgstamiausias grožinės literatūros žanras. Mėgau Agathos Christie detektyvus. Dievinu Dorothy L. Sayers istorijas apie lordą Piterį Vimsėjų. Iš šiuolaikinių detektyvų rašytojų mėgstamiausia yra Phyllis Dorothy James.

- Neketinu to atskleisti. Noriu, kad viskuo tikėtumėte. Nenoriu, kad skaitydami ieškotumėt vietų, kur faktai virsta vaizduotės vaisiumi. Artėjant prie pabaigos man atrodė, kad viskas yra tikra. Gal taip ir buvo...

- Pirmosios mano knygos veiksmas vyksta 1889-1890 metais, kai O. Wilde‘as rašo „Doriano Grėjaus portretą“, o A. Conanas Doyle‘is – „Keturių ženklą“, taigi pradėčiau nuo jų. Kiek žinau, Roberto Sherardo kūryba jau nebeleidžiama, bet 1889 metais jis parašė detektyvinę istoriją intriguojančiu pavadinimu – „Agatha’s Quest“ („Agatos bylos tyrimas“).