Rengėjų manymu, demokratiškos „Litexpo“ erdvės turėtų suvilioti net ir tuos žiūrovus, kurie nedažnai užsuka į įprastines parodų sales.
Tai puiki proga pamatyti geriausius šalies dailininkų darbus, sukurtus per pastaruosius ketverius metus.
Rudens gėrybių mugė
Apžvalginėms Dailininkų sąjungos parodoms jau senokai yra prilipęs gana ironiškas pavadinimas „Rudens gėrybių mugė“.
2005 metais pirmajai kvadrienalei surengti buvo pakviestas kuratorius iš Lenkijos Krzysztofas Stanislawskis.
Jis savo nuožiūra atrinko parodai vertingiausius kūrinius iš visų Lietuvos kampelių.
Įdomu, kad įsigilinęs į Lietuvos meno pasaulį K.Stanislawskis juo nuoširdžiai susidomėjo ir iki šiol nenutraukia ryšių su daugeliu Lietuvos menininkų.
Finansinės krizės metais apie kuratorių iš kitos šalies buvo galima tik pasvajoti. Teko sugrįžti prie tradicinio rudens gėrybių mugės principo – parodai savo darbus galėjo pateikti visi profesionalūs dailininkai.
Kompromisų paieškos
Norėdama net ir sunkmečiu išsaugoti kvadrienalės prestižą Dailininkų sąjunga šį parodos rengimo principą kiek patobulino. Kūrinius parodai galėjo siūlyti ir trys kviestinės kuratorės – menotyrininkės Danutė Zovienė, Rita Mikučionytė ir Ramutė Rachlevičiūtė.
Dailininkų sąjungos pirmininkas Eugenijus Nalevaika prieš parodos atidarymą pasidžiaugė, kad norinčiųjų dalyvauti buvo tikrai daug. Konkurse dalyvavo apie 300 menininkų.
Dar maždaug šimto kūrėjų darbus pasiūlė kuratorės. Į parodą pateko tik kas trečias iš pretendavusių kūrėjų.
Degutas medaus statinėje
Garsių vardų ir įdomių kūrinių kvadrienalėje yra nemažai. Neapsiribota vien Lietuvoje gyvenančiais menininkais. Todėl galima pamatyti ir Lenkijoje gyvenančio Stasio Eidrigevičiaus darbus, ir niujorkiečio Ray Bartkaus diptiką „Kaip apačioje, taip ir viršuje“.
Nors parodoje tradiciškai dominuoja tapyba ir grafika, galima pamatyti ir skulptūros, keramikos, fotografijos ar videomeno kūrinių.
Tarp jų – ir vilniškės „Krantinės arkos“ autoriaus Vlado Urbanavičiaus naujausias kūrinys „Vainikas“, ir puikiai kritikų bei publikos įvertinta Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“.
Nedažnai pasitaiko proga vienoje parodoje pamatyti žinomų tapytojų – Eugenijaus Antano Cukermano, Vilmanto Marcinkevičiaus, Adomo Jacovskio, Henriko Natalevičiaus, Lino Liandzbergio, Pauliaus Juškos, Dovilės Norkutės ir Eglės Ridikaitės kūrinius. Beveik pusė parodos dalyvių – moterys.
Vis dėlto pinigų stygius gerokai pakoregavo ambicingus rengėjų planus. Daugelis žinomų dailininkų kūrinių nebuvo parodyti vien todėl, kad Dailininkų sąjunga negalėjo bent iš dalies finansuoti jų įgyvendinimo.
Visus 30 tūkst. litų, gautų kvadrienalei, sumokėjus už patalpų nuomą, lėšų neliko nei normaliai ekspozicijai įrengti, nei apšvietimui sutvarkyti.
Vienas skulptorius atidarymo dieną išsinešė iš salės savo darbą, nes jam eksponuoti neatsirado tinkamos pakylos.
Yra ir šviesesnių šio finansinio nepritekliaus pusių. Apskaičiavę, kad bilietų spausdinimas ir kasininkių darbas kainuos ne mažiau, nei planuojama surinkti iš žiūrovų, rengėjai nusprendė visus į parodą leisti nemokamai.