Kasdienybėje - ir tragedija, ir grožis (nuotraukos)

„Vartų“ galerijoje Vilniuje veikianti paroda skirta ne tik žiūrėti, bet ir pamąstyti apie tai, ką mato, linkusiems žmonėms. Tarptautinio projekto „ARTscape“ rengėjai šį kartą pasiūlė publikai ispanų menininko I.Aballi ekspoziciją „Greitai ekrane“ (Coming soon) ir lietuvio Gintaro Makarevičiaus darbą „Sibiro testamentas“.

„Man malonu pristatyti žinomą ispanų menininką I.Aballi iš Barselonos, nors ne vienam prie klasikinio meno įpratusiam žmogui, koks esu ir aš pats, jo kūriniai nėra lengvai perprantami“, - sakė Ispanijos ambasadorius Lietuvoje Jose Luis Solano Gadea.

Tačiau jo manymu, tai aktuali šių dienų kūryba ir labai svarbu pristatyti Lietuvai moderniąją Ispanijos dalį, nes Katalonija ir jos sostinė Barselona abejonės yra Ispanijos šiuolaikinio meno centras. Ne Madridas, o Barselona visuomet yra meno mano avangarde - ne tik vaizduojamojo meno, bet ir kitose meno srityse.

Ir iš tiesų, vos įžengusį į galeriją žiūrovą gali sutrikdyti tekstų ir, regis, su jais visai nesusijusių vaizdų mozaika. Todėl geriausia būtų iš karto eiti į tolimiausią galerijos salę, kurioje rodomas lietuvo Gintaro Makarevičiaus videofilmą „Sibiro testamentas“.

Pasižiūrėjus lietuvio darbą gerokai suprantamesni tampa ir jo šiek tiek vyresnio kolegos kūriniai, mat abu autoriai kalba gana panašia šiuolaikinio meno tarme.

Trakuose gimęs ir 1994 metais Vilniaus dailės akademiją baigęs keturiasdešimt keturių metų G.Makarevičius gerai žinomas ne tik šiuolaikinio meno mėgėjams, bet ir teatralams. Jis yra kūręs scenografiją Algirdo Latėno, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo (Miunchene) ir kitų režisierių spektakliams.

2004 metais jo darbai rodyti Vilniaus šiuolaikinio meno centre surengtame prestižiniame parodų cikle „Emisija“, kuris pristatė septynis svarbiausius menininkus, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje formavusius naują Lietuvos šiuolaikinio meno kalbą.

„Vartuose“ rodomas jo „Sibiro testamentas“ pirmą kartą rodomas Lietuvoje. Pernai jis pelnė pagrindinį prizą Lugano kino festivalyje, Šveicarijoje.

Ekrane - aštuonių milimetrų kino juostos, atsitiktinai patekusios į G.Makarevičiaus rankas, vaizdai. Praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis. Šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei - vaikai, stalas, šventinė nuotaika.

Tačiau garsas - ne iš tos pačios archyvinės juostos. Tai G.Makarevičiaus užrašytas jo tėvo ir dėdės pokalbis apie gyvenimą tremtyje, Sibire. Vizualiai tą kontrastą sustiprina angliški subtitrai.

Įdomu, kad šis vaizdo ir garso kontrastas tiems, kurie dar gerai prisimena sovietmetį - visai įprastas dalykas. Taip prabėgo daugelio tų, kuriems dabar apie keturiasdešimt, vaikystė. Vyresniosios kartos pasakojimai apie tremtį - įprastinė užstalės pokalbių dalis. Tik iš pradžių buvo kalbama pusbalsiu (uždengus pagalve telefoną) ir tik su savais, vėliau - vis garsiau.

Tokie tarsi atsitiktiniai vaizdo ir teksto deriniai - tai raktas ir į daugelį penkiasdešimtmečio I.Aballi darbų. Barselonoje gimęs dailininkas - gana gerai žinomas tarptautinėje meno scenoje. Jo darbai 2007 metais buvo rodomi prestižinėje kuruojamoje Venecijos bienalės parodai.

Tos parodos pavadinimas „Galvok jausmais, jausk protu. Menas esamuoju laiku“ puikiai atspindi šio ispanų menininko kūrybos filosofiją.

Pirmoje galerijos salėje rodomas jo darbas „Greitai ekranuose“ (coming soon), kuriame galima pamatyti fotografijas, fiksuojančias filmavimo aikštelę nuo filmo kūrimo pradžios iki to momento, kai filmas iškeliauja į kino teatrus.

Tačiau fotografuojama tik tuomet, kai joje nėra žmonių. O užrašai po fotografijomis - ne to filmo, o visai kitų filmų aprašai, surasti laikraščiuose.

Tai bandymas parodyti - kokia fikcija iš tiesų yra filmas. Santykis tarp to kas rodoma, reprezentuojama, pateikiama žiūrovui ir realaus gyvenimo - viena svarbiausių I.Aballi kūrybos temų.

„Kiekvienas menininkas, ir aš taip pat, - kaip koks fabrikas, nuolat gaminantis vaizdus, - sakė po parodos atidarymo autorius. - Ir mes kasdien matome šimtus kažkieno pagamintų vaizdų. Šiandien kiekvienas žmogus nuolat gamina vaizdus su skaitmenine kamera ar telefonu. Stebėti, analizuoti ir komentuoti visą tą procesą - man labai įdomu“.

Viename menininko filmų iš fotolaboratorijos spausdintuvo didžiuliu greičiu krenta įvairių žmonių užsakytos fotografijos. Prieš akis - visas pasaulis - nuo intymių akimirkų iki oficiozinių renginių. Tačiau didžiulis spausdinimo greitis neleidžia pamatyti nė vienos nuotraukos.

I.Aballi įdomu tyrinėti sąsajas tarp tapybos, fotografijos ir filmo, tarp vaizdo ir teksto. Netikėtais skirtingų raiškos būdų sąskambiais jis bando atkreipti žiūrovo dėmesį į tai, kiek įdomių dalykų vyksta visai šalia jo - banaliame kasdieniniame gyvenime.

Jis susidomėjęs stebi kaip ant Amsterdamo namų kampų susitinka skirtingi menininkai, kurių vardais pavadintos gatvės ar sukuria tapybos darbą iš per porą metų iš džiovinimo mašinos filtro surinktų siūlų gumulėlių.

Ant veidrodinių grindų nufilmuotas Jeano-Luco Godardo filmo „Passion“ atspindys akcentuoja ne tik filmuoto vaizdo panašumą į tapybos darbą, bet ir meno suvokimo problemas.

„Man nepatinka kurti tokius darbus, kuriuos perpranti vos į juos pažvelgęs. Kiekvienas kūrinys - tai procesas, tai lyg filmas, kurio nesuprasi pamatęs keletą minučių iš vidurio. Jei neturi laiko, tai geriau net neiti į mano parodą, - sakė I.Aballi.