Labiau žinomas kaip metalo plastikos objektų, skulptūrų, medalių,
žaismingų instaliacijų kūrėjas R.Inčirauskas šįkart naujame uostamiesčio
prekybos centre neseniai įsikūrusioje meno galerijoje eksponuoja
keliasdešimt ryškiomis spalvomis žaižaruojančių paveikslų.
Visus juos vienija tas pats simbolis - neatpažįstamų formų vieniems
viščiuką, o kitiems galbūt į varną ar žvirblį panašus paukštis. Pasak
autoriaus, ji galima vadinti ir „kulinarijos objektu be sparnų“.
R.Inčirausko paveikslai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo abstraktūs.
„Iš tikrųjų jie yra konkretūs. Tapydamas nuotaikingai, kartais net
ironiškai apmąstau reikšmingus istorinius įvykius, datas. Apie tai
byloja ir mano paveikslų pavadinimai - „Griunvaldas“, Žemaičių mūšis
prie Ginaičių“, „Latviškų dažų emalė“. Pastarąjį ciklą kuriau įkvėptas
Lietuvos vardo 1000-mečio minėjimo įvykių“, - kalbėjo menininkas.
Telšiuose daug metų gyvenantis ir dirbantis buvęs anykštėnas
R.Inčirauskas sužemaitėjo, bet ne taip, kad prarastų humoro jausmą.
Viename savo paveiksle pavaizdavęs nebūtas žemaičių kautynės menininkas,
atrodo nesibaimina, telšiškiai jį apkaltins istorijos faktų klastojimu.
„Kas dabar tiksliai pasakys su kuo ir kur kovėsi žemaičiai. Esu ne
istorikas, o menininkas, todėl praeitis man kelia įvairių asociacijų.
Tapyboje vertinu koloritą, reljefą, kompoziciją, o paukščio įvaizdis -
tarsi vardinis kodas, jungtis su gyvu žmogumi“, - sako R.Inčirauskas.
Neseniai menininkas užbaigė, ko gero, vieną reikšmingiausių savo darbų
- didžiules dvigubas ąžuolines Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros
duris, papuoštas įspūdingais vario lakštų reljefais su scenomis
Žemaitijos krikšto tema ir Dievo avinėlio statulėle.
Trejus metus trukęs procesas kuriant duris, kainavusias 350 tūkst. litų,
jų montavimas šventovėje iš autoriaus atėmė nemažai fizinių ir dvasinių
jėgų. Juokauti kuriant panašaus pobūdžio darbus Bažnyčiai negalima.
Po tokių užsakymų dar ir Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės
fakultete docento pareigas atliekančiams R.Inčirauskui, be abejo, norisi
šiek tiek atsikvėpti, išmėginti jėgas kituose žanruose.
„Geriausias poilsis, kai stoviu prie molberto. Tai, ką tapydamas
sūkuriu - mano sielai būtina sėjomaina“, - teigia menininkas.