Čia eksponuojama dešimt visiškai skirtingų baltaveidžių moterų figūrų.
Parodos pavadinimas „Monos“ - intriguoja, kai kam gal sukelia
asociacijų su Mona Liza.
Pati autorė aiškina, kad išvertus iš graikų kalbos, „mona“ - viena,
vienintelė (bet ne vieniša) ir nepakartojama: „Net ir stengdamasi
lygiai tokios pat nebesukurčiau“.
„Daivos keramika tolima dominuojančiai popmeno ir ekspresyvios
destruktyvios šiuolaikinės keramikos stilistikai. Tai kūrybiškas
tradicijos interpretavimas, kuriame išlaikoma pusiausvyra tarp įprastų
technologijų, molio prigimties ir plastinių galimybių. Jos keramika
pasižymi funkcionalumu. Kartu tai modernios formos, skulptūriško,
išraiškingo silueto kūriniai. Autorei nereikia nieko išradinėti, ji tik
nuosekliai plėtoja kelias jai artimas temas. Todėl ir darbai - jaukūs,
asmeniški. Tai savybės, kurių vis dažniau pasigendame parodų salėse“,
- sakė menotyrininkė Kristina Jokubavičienė.
Prieš keletą metų surengtoje parodoje D.Ložytė nustebino keraminėmis
figūromis - indais, sąlygiškai pavadintais „lėlėmis“. Šįkart jos
moterys nebe tokios užsisklendusios savyje, šviesios, viliojančios
ramybe ir laisvesnės - sėdinti, besiilsinti, einanti, besirąžanti,
tiesiog romi.
Skulptorius Arūnas Sakalauskas pastebėjo, kad D.Ložytės keramikos
kūriniai - tarsi skulptūros.
Žiūrovai iš visų pusių apžiūrinėjo ornamentuotus „Monų“ drabužius -
spalvotos glazūros paviršių faktūras ir piešinius.
Keraminės moterys - ne tik puošmenos. Jas atidarius galima sudėti
įvairius daiktus, pamerkti gėlių.
Dvidešimt penkerius metus su moliu dirbanti menininkė nustebino
bičiulius pateikusi monotipijų kolekciją. Grafikai ji atsidavė
viešėdama Riugeno saloje (Vokietija), susižavėjusi salos žmonėmis ir
nusprendusi perkelti juos į monotipijas.