Iš R.Driežio galima sužinoti tokių smulkmenų apie lėlių teatrą, lyg jis būtų gyvenęs prieš šimtą ir daugiau metų visur, kur dirbo lėlininkai.
Pastaroji šio lėlių teatro režisieriaus premjera įvyko 2007 metais. Tai buvo spektaklis „Daktaras Dolitlis“. Per pastaruosius dvejus metus R.Driežis surengė didžiausias lėlių teatro šventes – dailininko Stasio Ušinsko ir režisieriaus Balio Lukošiaus šimtmečių minėjimus, „Lėlės“ teatro įkūrimo 50-mečio festivalį.
Nors gimė lapkričio 2-ąją, R.Driežis 50-metį „Lėlės“ teatre švęs ateinantį sekmadienį. Sukaktuvininkas atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.
- Užuot režisavęs, studijuojate senus dokumentus, rašote straipsnius apie užmirštus lėlių teatro epizodus. Kodėl?
- Paprastai vengiu konkurencijos. Nedarau to, ką daro kas nors kitas. Todėl ir rašau apie lėlių teatro istoriją. Kai imsis kas nors kitas – iškelsiu rankas ir pasitrauksiu.
- Todėl liovėtės konstravęs lėles, kūręs savus pasaulius ir pasiryžote rašyti apie tai, ką kadaise kūrė kiti?
- Mane padrąsino ir pavyzdys iš ano amžiaus pradžios Rusijos. Kiek raštų paliko režisieriai Konstantinas Stanislavskis, Vsevolodas Mejerholdas, Aleksandras Tairovas.
Jie įamžino ir epochą, nors galbūt ne to siekė. Kaip lengva dabar jų laiko teatrą pažinti.
- Antri metai kapstote Balio Lukošiaus epochą, rengiatės rašyti monografiją. Kokią pamoką duoda šio režisieriaus likimas?
- B.Lukošiaus tikslas buvo toks: kadangi lėlių teatras buvo naujas dalykas pokario Lietuvoje, teatras, atvažiavęs į kokį miestelį, turėjo palikti nepaprastai gerą įspūdį.
Tegu žmonės lygina, kas lieka po dramos ir lėlių teatro gastrolių. Tegu supranta, kad jeigu atvažiavo lėlių teatras – tai atvyko aukšta klasė visomis prasmėmis. Kultūringi artistai, geri spektakliai. Tai esą naujam reiškiniui – lėlių teatrui – padės įsitvirtinti. Manau, toks B.Lukošiaus tikėjimas padarė savo darbą.
- Kaip pats atradote lėlių teatrą?
- Augau Alksniupių kaime Radviliškio rajone. Tėvas buvo kultūros namų direktorius, gyvenome tų kultūros namų palėpėje. Ten atvažiuodavo kažkokie koncertai. Televizorių tik vienas žmogus visame kaime turėjo, su mama eidavome žiūrėti į svečius.
Kartą atvažiavo Kauno lėlių teatras su lėlininko Stasio Ratkevičiaus spektakliu „Neišmanėlis Ansas“.
Toks stebuklas: medžiai, meldai, Ansas skęsta, jį kažkas gelbėja, čia pat ir nykštukai burtininkai šieno kupetą arkliu ar asilu paverčia. Nuo to spektaklio ėmiau domėtis viskuo, kas susiję su lėlių teatru.
- Lietuvoje veikia nemažai lėlių teatrų, bet yra ir tokių neva artistų su lėlėmis, kurie žinomi vien vaikų darželių ir mokyklų publikai. Ką apie juos manote?
- Tai kažkokie paraleliniai teatro pasauliai. Lyg juodoji skylė atsivėrė. O kaip pristato save! Juk anonsas – toks žanras, kur gali meluoti: profesionalu, puiku, neregėta, legendiniai režisieriai! Profesionalai galėtų pasimokyti.
Ta apsišaukėlių lavina man primena senus laikus, kai Europoje išpopuliarėjo liaudies lėlių teatras, atsirado tradicinių personažų Pančo ir Džudės ar Petruškos vaidinimai mugėse, nes ten būdavo daug publikos.
Prekybininkai įsitikino: kur vaidina lėlės, ten susirenka daugiau žmonių. Todėl jie pradėjo duoti vieną kitą pinigėlį lėlininkams, kad tie statytų savo širmas arčiau jų prekystalių ar kokios paslaugos teikimo vietos (tarkime, dantų traukimo, ausų krapštymo ar skutimo).
Tie prekeiviai ir ausų krapštytojai pastebėjo, kad lėlininkai kartais daugiau pinigų surenka už juos. Jie pradėjo pirkti lėlių komplektus, nes jeigu jau artistai su lėlėmis užsidirba, tai kuo aš kvailesnis! Svarbiausia – išlikti, o ne menas.
Pančas ir Džudė, Petruška – labai aiškūs personažai. Kad ir kur vaidintų, publika turėjo matyti tą patį. Nosis, kupra, blevyzgos, aktualijos. Scenarijus apdorotas, publika linksminasi.
Tikrieji lėlininkai sukrovė stiprų autoritetą mugės vaidinimams. Kur pasirodo, ten žmonės žino: o, Pančas, einam, bus linksma. Skuba kaip pas seną pažįstamą. O tą Pančą ar Petrušką laiko pasimovęs koks „karabelninkas“. Iš to turbūt ir prasidėjo mugės vaidinimų degradavimas. Nes menininkus pakeitė prekybininkai.
Lietuvoje dabar meno prekybininkai perprato sistemą: finansavimo fondų, kūrybos imitacijos. Kultūra iš to nelaimi.
Man atrodo, tie prekeiviai, kurie viena ranka lėlę judina, kita pinigą krauna, yra pavojingi. Ir tokie vaidina vaikams! Vaiko ne tik fizinė sveikata turi būti saugoma, bet ir skonis. „Chaltūros“ darželiuose ir mokyklose neturi likti.
- Kodėl svarbu, kokį meną mato vaikas?
- Viskas, ką atsineši iš vaikystės, bėgant laikui įgauna tokią aurą, kad imi branginti iki ašarų, ar ne?
Kai lėlių teatras tapo mano profesija, sužinojau, kad „Neišmanėlis Ansas“ nebuvo pats geriausias S.Ratkevičiaus spektaklis, o aš atsimenu jį kaip stebuklą. Manote, tas spektaklis manęs neformavo?
Aš, kaip žiūrovas, tikrai vertinu Vitalijaus Mazūro kūrybą ir laikau ją lietuvių lėlių teatro kūrybos viršūne, bet mane patį vis tiek traukia kurti tokius spektaklius kaip mano vaikystės „Neišmanėlis Ansas“.
* * *
Režisierius ištikimas „Lėlės“ teatrui
R.Driežis, baigęs M.K.Čiurlionio meno mokyklą, įgijo televizijos režisieriaus išsilavinimą Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija). „Lėlės“ teatre debiutavo 1984 m.
Režisierius yra kūręs įvairiuose šalies lėlių teatruose, bet daugiausia – „Lėlės“ scenose. Saviti R.Driežio spektakliai sudaro trečdalį „Lėlės“ teatro repertuaro. Tai – „Coliukė“, „Karalių pasaka“, „Našlaitė Elenytė ir Joniukas Aviniukas“, „Silvestras Dūdelė“, „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“, „Kiškių sukilimas“, kiti.
R.Driežio kūryba įvertinta Kristoforo statulėle ir Auksiniu scenos kryžiumi.