Tačiau įspūdingiausi buvo krizės padarinius menkai jaučiančios Europos šiuolaikinės muzikos festivalių asociacijos „Reseau Varese“ bei Prancūzijos akustinių ir muzikinių tyrimų instituto IRCAM projektai.
„Kokybiškai atliekamą muziką supranta ir vertina visi. Tai meno dėsnis. Genialumo neįmanoma nepajusti“, – tvirtino Latvijos radijo choro dirigentas Sigvardas Klava.
Šio choro koncertas į Nacionalinę dailės galeriją sostinėje sutraukė gausią įvairių kartų auditoriją.
Solistų choru vadinamas kolektyvas parodė, kad chorinis dainavimas gali sugerti daugybę muzikavimo žanrų ir net įkūnyti balso teatrą.
Lietuvio kūrinys – skaidrus
„Žmogaus balso galimybės neįtikėtinai didelės. Mes stengiamės kiekvieną minutę pagauti kažką įdomaus, parodyti naujų idėjų, vokalinių spalvų, išmokti naujų dainavimo būdų.
Prisijaukinti naujausią muziką mums buvo gana sunku. Tačiau dabartinė trisdešimtmečių kompozitorių karta rašo labai gerus kūrinius – juos galima drąsiai atlikti pasaulyje. O žmonės geriems dalykams nebūna abejingi“, – kalbėjo S.Klava.
Latvijos choras Vilniuje pristatė savo naujausią programą. Joje greta šiuolaikinės muzikos grandų GyŲrgy Ligeti ir Lucos Francesconi, jaunų latvių Martino Vilumo ir Santos Ratniecės skambėjo skaidri lietuvio Ramūno Motiekaičio kompozicija „Rugsėjo simfonija“.
Priminė haliucinaciją
Latvijos radijo choras buvo pirmasis dainininkų kolektyvas, kuris išbandė naują Nacionalinės dailės galerijos erdvę.
„Dainuoti galerijoje buvo sunkoka. Tai ne ta vieta, kur muzika skleidžiasi natūraliai, kur galima įgyvendinti visas vokalines idėjas, – neslėpė S.Klava. – Bet pati galerijos aplinka nuteikė maloniai. Mes dainuojame įvairiausiose vietose – turime su jomis susigyventi, rasti jų privalumų“.
Tačiau kitas „Reseau Varese“ projektas – italų kompozitoriaus Fausto Romitelli (1963-2004) ir videomenininko Paolo Pachini kūrinys „An Index of Metals“ sopranui (Donatienne MichelDansac) ir vienuolikai įgarsintų instrumentų (pripažintas belgų ansamblis „Ictus“, dirigentas Georges'as Elie Octors'as) su trimis videofilmais – galerijai puikiai tiko.
Fanatiškai siekę garso ir vaizdo vienovės, autoriai pavertė savo darbą savotiška audiovizualine instaliacija. Priešmirtinis F.Romitelli opusas smelkė pojūčius lyg ryški kliedinčio žmogaus haliucinacija.
Muzika sušildė filmą
Naujoji muzika magiškos gyvybės suteikė nebyliam 1927-ųjų Fritzo Lango filmui „Metropolis“, kurį „Gaidoje“ gyvai įgarsino prancūzų šiuolaikinės muzikos kolektyvas „CourtCircuit“. Muziką šiam ekspresionizmo šedevrui parašė Prancūzijoje gyvenantis argentinietis Martinas Matalonas, dirigavęs ansambliui festivalio seanse Šokio teatre.
„Aš nesu rimtas vaikinas, – juokavo kompozitorius. – Nenorėjau, kad mano muzika būtų rimta ir šalta kaip filmas. Įliejau daug šiltų spalvų, ištraukiau kai kuriuos instrumentus iš jiems įprasto konteksto – panaudojau indų tabalą, afrokubietiškus gongus, Karibų būgnus, džiazo instrumentus, tylą.
Paprastai vaizdai gožia garsus, o man norėjosi išskleisti visą garso galią, pažvelgti į garso ir vaizdo jungtį įvairiais rakursais“.
1995 metais atsiradęs IRCAM projektas jau skambėjo pasaulyje apie 60 kartų. Bet jo populiarumas neblėsta. „Įdomios programos suranda savo auditoriją. Aš nelaikau šiuolaikinės muzikos elitine“, – prisipažino M.Matalonas.
* * *
Lietuviai tarp svečių nublanko
Festivalis pristatė 16 lietuvių autorių kūrinių, tarp jų – vienuolika pasaulinių premjerų, sukurtų „Gaidos“ užsakymu. Bet nauja lietuvių muzika užsienio korifėjų kūrybos kontekste atrodė blankiai.
Kritikai išskyrė emocingą ir asmenišką B.Kutavičiaus kūrinį „Penkios Sigito miniatiūros“. Jį kompozitorius skyrė savo bičiuliui poetui S.Gedai (1943-2008) atminti. Kūrinyje panaudotos mirties nuojauta dvelkiančios S.Gedos eilės ir jo balso fonograma. Premjerą atliko choras „Jauna muzika“ (vadovas V.Augustinas), Valstybinis Vilniaus kvartetas ir pianistė A.Šikšniūtė.