Orhanas Pamukas gimė 1952 metais Stambule turtingoje liberalių, vakarietiškų pažiūrų, nebūdingų fundamentalistinei Turkijai, šeimoje. Jo tėvas buvo inžinierius. Orhanas mokėsi Stambule įsikūrusiame amerikiečių Robert College. Baigęs koledžą, primygtiniu savo šeimos reikalavimu, jis įstojo į Stambulo technikos universitetą, bet po trejų metų jį metė, baigė Žurnalistikos institutą, vėliau tapo profesionaliu rašytoju.
Tarp 1985 ir 1988 metų jis gyveno JAV, dėstė turkų kalbą Kolumbijos universitete ir, įsivaizduodamas save Joyce‘u, rašančiu „Dubliniečius“, parašė savo pirmąjį romaną apie Stambulą – „Juodąją knygą“, kuri atnešė jam pasaulinę šlovę. Šiuo metu Orhanas Pamukas gyvena Stambule, iš principo atsisakydamas pasiūlymo kraustytis į Europą. Pagrindinės rašytojo temos – konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, islamo ir krikščionybės, tradicijų ir nūdienos.
Išėjus knygai „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“ Orhanas Pamukas davė interviu.
- Kaip kilo sumanymas parašyti apie Stambulą?
- Pirmiausia sumaniau parašyti knygą apie Stambulą, bet nejučia ji virto autobiografija. Nuo septynerių iki dvidešimties metų aš svajojau būti dailininku. Keturiolikos, penkiolikos dažnai išeidavau į Stambulo gatves ir fotografuodavau – paskui pagal šias nuotraukas darydavau eskizus, piešdavau piešinius. Kai man sukako 22-eji, staiga, pačiam sau netikėtai nusprendžiau tapti rašytoju ir ėmiau rašyti meninę prozą.
Maždaug 35 metų išgarsėjau kaip rašytojas. Daugelis manęs klausė, kodėl mečiau piešti ir pradėjau rašyti. Supratau, kad vienu sakiniu negaliu atsakyti. Knyga „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“ – atsakymas į šį klausimą. Man prireikė visos knygos, kad paaiškinčiau, kodėl mečiau piešti ir tapau rašytoju.
Daugelis rašytojų keitė šalis ir kalbas: Konradas, Nabokovas, Naipaulas. Esu iš tų rašytojų, kurie visą gyvenimą gyvena viename name, vienoje gatvėje, viename mieste – ir stengiasi rašyti apie tą patį. Aš visą gyvenimą gyvenu tame pačiame Stambulo rajone.
Kai gimiau, visa mano didelė šeima gyveno sename name. Paskui namą perstatė šiuolaikiškai – mano dėdės, tetos, broliai ir seserys išsibarstė po atskirus butus. Mano senelis uždirbo didžiulį turtą, statydamas Turkijoje geležinkelius, – kita vaikų karta šiuos pinigus iššvaistė, ir mano giminaičiai iki šiol stengiasi išsiaiškinti, kur dingo visi tie pinigai.
Iš vaikystės atsimenu daugybę detalių, bet nepamenu, kaip jaučiausi būdamas vaikas. Rašyti apie vaikystę – vadinasi, prisiminti savo vaikiškas jausenas. Mano knyga apie Stambulą – ji ir apie mano vaikystę, apie žmogų, kuris galiausiai supranta, kad nebus dailininkas. „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“ – tai filosofinė knyga (atleiskite už netyčinį pompastiškumą): joje stengiuosi suprasti, kur slypi miesto, miesto peizažo grožis. Kodėl man patinka šita gatvė, šis fasadas, šis vaizdas pro langą – kame jų grožis? Kur slypi Stambulo grožis?
- Ar labai pasikeitė Stambulas nuo jūsų vaikystės, jaunystės laikų?
- Kai išėjo knyga „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“ daugelis mano jaunesnės kartos draugų sakė: „Ne, tai ne mūsų Stambulas – nespalvotas, melancholiškas, mūsų Stambulas – ryškus ir margaspalvis“. Žinoma, Stambulas tampa turistiškesnis, ryškesnis, margesnis, žvilgantis ir triukšmingesnis – tai irgi ne tas miestas, kurį atsimenu iš vaikystės. Tačiau aš nejaučiu nostalgijos, savo knygoje stengiuosi būti objektyvus.
- Kokią iš savo knygų patartumėte perskaityti pirmiausia?
- Jeigu jums patinka aštraus siužeto, patraukli, šiek tiek per saldi proza – skaitykite „Mano vardas Raudona“. Jeigu norite ką nors sužinoti apie mane ir apie Stambulą – skaitykite „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“. Jeigu norite trumpiau – „Baltąją tvirtovę“. Jeigu jus domina politinė šiuolaikinės Turkijos situacija – „Sniegas“.
- Dabar daug kalbama apie tai, kad islamas kaip religija remia terorizmą. Ką jūs apie tai manote?
- Yra karinės grupuotės, kurios pasirengusios skleisti islamą prievartos keliu. Šių grupuočių veiklą vakariečių politikai naudoja savo politiniams tikslams. Islamas – didi religija. Jos negalima skleisti prievarta.
- Jūsų romanai – lyg turkų gyvenimo enciklopedija. Ko jumyse daugiau – pramanytojo ar enciklopedininko?
- Taip, mano knygose esama enciklopedizmo. Aš siekiu į savo knygas įdėti kuo daugiau faktų, man tai patinka. Aš mėgstu informaciją – kartais man atrodo, kad ji visa reikšminga ir turi tam tikrą vertę.
- Kaip jums atrodo, ar rašytojas turi gyventi turiningai? Ar rašytojui svarbus tik turiningas vidinis gyvenimas?
- Tai klasikinis klausimas, gana nuvalkiotas ir senamadiškas. Kai draugai sužinojo, kad ruošiuosi tapti rašytoju, jie man sakė: „Kaip tu gali būti rašytojas? Tu juk nepažįsti gyvenimo! Iki keturiasdešimties išvis neapsimoka rašyti romanų, nes tau trūksta patirties“. Tačiau yra daugybė žmonių, kurių gyvenimas labai turiningas, audringas, kupinas nuotykių, tačiau tai nereiškia, kad jie gali tapti gerais rašytojais.
Jeigu jūsų gyvenimas audringas, rašykite autobiografiją, bet tai nebus literatūra. Literatūroje tu išreiški save. Tavyje turi būti kažko, ką nori išreikšti, – ir tas kažkas slypi tavyje, net jeigu tavo gyvenime niekas nevyksta.
- Jus dažnai vadina postmodernistu. Ar pritariate šiam apibūdinimui? Jeigu taip, kur slypi jūsų postmodernizmas?
- Postmodernizmas negali būti tokia rimta literatūros mokykla, kaip realizmas arba siurrealizmas, – tai daugiau kritikų žaislas. Kai mano draugai ir leidėjai klausia: „Orhanai, kritikai tvirtina, kad tu – postmodernistas, – kaip tai suprasti?“ – aš stengiuosi atsakyti postmodernistiškai: „Taip jie sako“.
- Kas iš šiuolaikinių autorių jums atrodo įdomus? Kas jums artimas?
- Iš mano kartos rašytojų – Javieras Marias ir Michelis Houellebecqas.
- Koks Jūsų požiūris į Paulo Coelho?
- Atleiskite, nesu skaitęs.
- Kokia gyvenimo prasmė?
Į šį klausimą nėra atsakymo. Kiekviena knyga stengiasi į jį atsakyti, bet visi įmanomi atsakymai – tik iliuzija. Tačiau pastanga mąstyti apie tai suteikia mums gilumos, o tai savaime nuostabu. Tie, kuriems kyla šis klausimas, tie, kurie ieško į jį atsakymo, stengiasi eiti toliau ir giliau, nei likusieji.
- Kokie jūsų mėgstamiausi filosofai?
- Geras klausimas. Seniai apie tai negalvojau. Kai buvau dvidešimties, mano mėgstamiausias filosofas buvo Schopenhaueris. Paskui skaičiau Marxą, Rousseau, Kantą, Nitschę – vienaip ar kitaip jie visi padarė man įtaką.
- Kokie dailininkai padarė didžiausią įspūdį?
- Prancūzų impresionistai.
- Ar jums nekilo mintis parašyti romaną ne apie Turkiją, o apie kitą šalį?
- Mano galvoje vienu metu yra keli romanai, aš pastoviau rašausi pastabas, renku medžiagą – ir visa tai apie Turkiją. Jeigu ne apie Turkiją, tuomet rašyčiau apie kokią nors fantastinę žemę, kuri būtų už realaus pasaulio ribų.
- Kaip manote, kokia jūsų sėkmės priežastis Turkijoje ir užsienyje?
- Klausti manęs apie mano knygų populiarumą – tas pat, kaip merginos klausti, kodėl į ją įsimylima...