Sostinės galerijoje „Akademija“ surengtoje parodoje – 63 metų S.R.Anayos tapyba, piešiniai ir grafikos darbai. Tai ketvirtoji amerikiečių dailininko paroda Lietuvoje. Pirmą kartą jis čia atsidūrė prieš tris dešimtmečius, dar gūdžiu sovietmečiu.
1977-1978 m. pagal JAV ir SSRS kultūrinių mainų programą jis su šeima (žmona Liucija Baškauskaite ir dukterimi Justina) gyveno Lietuvoje. Paraiškas teikė abu sutuoktiniai. S.R.Anaya – kaip menininkas, o L.Baškauskaitė – kaip mokslininkė.
Oficialia programos dalyve tapo L.Baškauskaitė. O šeimai leista ją lydėti. Tai buvo pirmoji po Antrojo pasaulinio karo iš JAV atvykusi šeima, galėjusi apsistoti ir dirbti Lietuvoje.
„Kai atvažiavo Stephenas ir atsivežė didžiulių grafikos darbų, jie mums padarė didžiulį įspūdį, – prisiminė P.Repšys. – Mat mūsų grafika tuo metu buvo mažų formatų. O čia – ant didžiulio lapo viskas labai smulkiai padaryta. Mums tai buvo tikras kultūrinis šokas“.
Pokalbių buvo klausomasi
Dar didesnį kultūrinį šoką, tik jau blogąja prasme, patyrė ir S.R.Anaya. Su žmona L.Baškauskaite ir neseniai mokyklą pradėjusia lankyti dukterimi Justina jie gyveno mažyčiame bendrabučio kambarėlyje su siauru langu palubėje, bendra virtuve, tualetu ir dušu.
Šeima visą parą buvo stebima sovietinio saugumo. Juk per metus kultūrinių mainų programai tarp SSRS ir JAV kiekviena šalis deleguodavo tik 40 žmonių.
Dauguma atvykėlių likdavo Maskvoje ar Sankt Peterburge (Leningrade).
S.R.Anayos šeimai pavyko atvykti į Vilnių. Jų kelionės Lietuvoje buvo ribojamos – nuo Vilniaus negalėjo nutolti daugiau nei 30 kilometrų.
„Mes nusprendėme, kad neminėsime žmonių, su kuriais bendrausime, vardų, neaptarsime dienotvarkės ar kitos svarbesnės informacijos Vilniaus universiteto studentų bendrabučio kambaryje M.K.Čiurlionio gatvėje.
Žinojome, kad kiekvienas mūsų pokalbis bus įrašytas“, – prisiminė S.R.Anaya.
Atrado nuostabią šalį
Šeimai išvykus atgal į JAV, su jais bendravusius lietuvių dailininkus saugumo tarnybos atidžiai stebėjo. Kai kuriems keletą metų neleido išvykti iš Lietuvos, o amerikiečiams buvo uždrausta su jais susirašinėti.
Tačiau tų laikų atsiminimai nutapyti ne vien tamsiomis spalvomis. Neatsitiktinai, vos atsiradus galimybei, dailininkas sugrįžo į Lietuvą ir dabar čia lankosi gana dažnai, dėsto Vilniaus dailės akademijoje.
Pristatydamas publikai savo darbus dailininkas pirmiausia paminėjo bičiulius, kurių šiandien jau nebėra, – grafikus Rimtautą Gibavičių, Algirdą Steponavičių ir baltų mitologijos tyrinėtoją Norbertą Vėlių.
„Noriu padėkoti jiems ir visiems tiems, kurie padėjo surengti šią parodą, – sakė S.R.Anaya. – Taip pat savo žmonai Liucijai, stipriai ir puikiai moteriai, kurią aš myliu.
Jai ypač esu dėkingas už tai, kad padėjo pamilti šią nuostabią kultūrą, atrasti jūsų nuostabią šalį ir savitos kūrybos klodus. Man patinka Lietuvos gamta, man patinka Vilnius. Aš manau, kad čia yra mano antrieji namai“.
Moka nutapyti vandenį
P.Repšys prisiminė, kaip sykį S.R.Anaya pakvietė jį paišyti vandens. Amerikietis atsisėdo ant Vilnios kranto ir ėmė piešti.
„Atsisėdau ir aš. Brėžiu bangelę, ji dingsta. Sulaukiu kitos.
Ši irgi nuskuba – išnyksta nelaukdama, kol ją nupaišysiu. Ir taip visą laiką“, – juokais piktinosi grafikas.
P.Repšys grįžo į studiją, o po kurio laiko parėjo ir S.R.Anaya su „didžiuliu lapu raibuliuojančio Vilnios vandens“. Šiuos raibuliuojančio vandens vaizdus gali įvertinti žiūrovai „Akademijos“ galerijoje.