Kadaise klestėjęs kalnuose ant sidabro kasyklų pastatytas įspūdingas Guanajuato miestas išsekus sidabro ištekliams kurį laiką galėjo didžiuotis tik nuostabia pastatų architektūra ir universitetu. Tačiau 1972 metais studentų suvaidintos kelios Cervanteso kūrinių scenos pradėjo festivalio tradiciją, kuri jau tęsiama 37 metus. Dabar miestelyje, kuriame niekuomet nėra apsilankęs garsus ispanų rašytojas, apstu Cervanteso ir jo herojų, Don Kichoto ir Sančos Pansos, paminklų.
Kasmet spalio mėnesį miesto gatves užtvindo festivalio dalyvių, žiūrovų iš visos Meksikos ir turistų iš kitų Amerikos šalių minios. O miesto viešbučiams, restoranams ir suvenyrų pardavėjams tai svarbiausias metų įvykis, leidžiantis ramiau gyventi visus likusius metus.
Įspūdingoje festivalio programoje - teatro, muzikos, kino, gatvės teatro, edukacinės ir akademinės programos, parodos. Šių metų festivalis daugiausia buvo skirtas Kanados Kvebeko provincijai. Todėl teatro programoje kartu su E.Nekrošiaus spektakliu meksikiečiai pamatė vieno originaliausių teatro kūrėjų Roberto Lepage‘o spektaklį „Andersono projektas“. Jį spėjo pamatyti ir dalis „Meno Forto“ trupės.
Paskutinysis „Hamleto“ spektaklis sutapo su audringai Meksikoje švenčiama Mirusiųjų diena. Taigi finalinius Andriaus Mamontovo „Hamleto“ scenoje tariamus žodžius „Toliau – tyla...“ palydėjo minios šauksmai, dainos ir fejerverkų salvės, sklindančios iš už teatro sienų. Tačiau nei vietinių, nei specialiai atvykusių iš Meksiko, Gvadalacharos ir kitų miestų teatro specialistų bei studentų tai nė kiek netrikdė. Mat šurmuliuojančios, nei dieną, nei naktį nemiegančio miesto gatvės yra visų suvokiama realybė, ir sąvoka „tyla“ čia tiesiog neegzistuoja.
Visų trijų spektaklių, vaidintų prieš šimtą metų statytame ir gražiausiu Centrinėje Amerikoje laikomame Chuareso teatre, metu salė buvo sausakimša. Po spektaklių žiūrovai ilgais plojimais nenorėjo išleisti lietuvių aktorių iš scenos, o vėliau laukdavo gatvėje, prie išėjimo iš teatro.
E.Nekrošiaus teatras Meksikoje turi jau ir savo prisiekusių gerbėjų. Meksiko teatrinių mokyklų studentai, prieš dvejus metus sužavėti V.Bagdono ir E.Špokaitės vaidybos „Otele“, tąkart po spektaklio liko nakvoti ant teatro laiptų. Šiemet jie puolė sveikintis su „Meno forto“ trupe, kaip su senais bičiuliais, ir teiravosi, kokiu būdu galima būtų atvykti į Lietuvą studijuoti pas E.Nekrošių.
„Hamleto“ spektakliais atvirai džiaugėsi ir festivalio organizatoriai. O programų direktorius J.M.Diez-Canedo net nedvejodamas kvietė „Meno Fortą“ į kitų metų „Cervantino“ festivalį.
Prašmatni, gausiai dekoruota teatro salė sukėlė „Meno fortui“ ir tam tikrų sunkumų, mat teko ilgai įkalbinėti miesto valdžią ir ugniagesius leisti naudoti spektaklyje ugnies efektus, kurie „Hamlete“ kartu su ledu yra ypač svarbūs kuriant spektaklio atmosferą. Nuo šurmuliuojančios gatvės teatrą saugojo ne tik metaliniai aptvarai, bet ir specialios medicininės tarnybos darbuotojai, kurie specialiu skysčiu dezinfekavo žiūrovų rankas ir įteikė kiekvienam įeinančiam paketėlį su apsisaugojimo nuo pandemijos priemonėmis.
Grįždami į Meksiką lietuviai trumpai valandėlei spėjo aplankyti daugiau kaip prieš 2 tūkst. metų statytą mistinį Teotihuacano piramidžių kompleksą.
Po Meksikos šilumos vos apšilusi kojas namie „Meno forto“ trupė jau kitą savaitę išvyksta į Maskvą, kur lapkričio 14-16 dienomis, istoriniame Mažajame teatre bus rodomas naujausias E.Nekrošiaus spektaklis „Idiotas“, sukurtas šiemet pagal F.Dostojevskio romaną. O šio mėnesio 25 ir 26 dienomis „Idiotą“ Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre galės pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.