Paaiškėjo, kad daugelis italų iki šiol beveik nieko nežinojo apie lagerius, trėmimą ir lietuvių kančias. Apie tai kalbamės su D.Grinkevičiūtės knygos vertėja 29 metų Ieva Musteikyte.
- Kodėl į italų kalbą nusprendėte versti būtent „Lietuvius prie Laptevų jūros“?
- Su tremtinių literatūra susipažinau dar mokykloje. Man „Lietuviai prie Laptevų jūros“ paliko didelį įspūdį ir kaip kūrinys, ir kaip asmeninis autorės išgyvenimas.
Atvykusi į Romą pamačiau mitinguojančią minią, raudonas vėliavas su pjautuvais ir kūjais. Tokių dalykų Italijoje galima pamatyti dar ir šiandien.
Man kilo klausimas: nejau italai nieko negirdėjo apie komunizmo aukas, apie Lietuvos tremtinius? Taip šovė mintis išversti knygą.
- Ar sunku buvo rasti leidėją? Kaip pavyko įtikinti italus, kad reikia išleisti D.Grinkevičiūtės knygą?
- Leidėją rasti iš tiesų buvo sudėtinga. Gelbėjo pažintys: mano kaimynai pažįsta italų žurnalistą, rašytoją Francobaldo Chiocci, kuris turėjo pažinčių leidyklose. F.Chiocci parašė išsamų knygos pristatymą.
Teko nemažai padirbėti, kol italus įtikinau, kad būtina išleisti D.Grinkevičiūtės atsiminimus. Žurnalistui F.Chiocci išverčiau ištisus puslapius Lietuvos istorijos, nes italų kalba medžiagos beveik nėra.
- Ar verčiant šią knygą teko susidurti su sunkumais?
- Buvo nelengva itališkai perteikti emocinį poveikį, kurį patyriau skaitydama tekstą gimtąja kalba.
Dirbau su dviem leidyklos „Pagine“ redaktorėmis, konsultavausi ir su lietuvių kalbos specialistais.
Knygą verčiau dviem etapais: pirmasis vertimas buvo išties nevykęs, painus, vietomis ne itin suprantamas. Teko gerokai tobulinti kalbą. Bet leidykla „Pagine“ galiausiai išleido „Lietuvius prie Laptevų jūros“.
- Kaip Italijoje buvo sutiktas knygos vertimas?
- Knyga buvo sutikta palankiai. Italai domisi Lietuvos situacija, tačiau apie trėmimus ir apie tokią 14 metų mergaitės (D.Grinkevičiūtės. – Red.) parašytą biografiją jie nieko nežinojo. Jiems buvo įsimintinas istorinis faktas, kad visas Sibiras buvo nusėtas lageriais.
- Tam tikros italų partijos ilgus metus reiškė simpatiją sovietų režimui. Ar lietuvių Sibire patirtos kančios italams buvo naujiena?
- Tikiuosi, kad komunizmas, kaip ir bet kuri kita diktatūra, kada nors galutinai praras savo žavesį.
- Kurie knygos epizodai labiausiai pribloškė jūsų bičiulius italus?
- Apskritai tremtis sunkiai suvokiama tiems, kurie jos nepatyrė. Dar sunkiau ji suvokiama šalyje, kur nebuvo komunistinės sistemos ir kuri nepatyrė okupacijos.
Italus stulbino viskas – žiaurumas, siekis žmogų paversti gyvuliu, pavyzdžiui, priverčiant tempti malkas per tundrą.
- Ar sunku versti ne į gimtąją kalbą?
- Nėra paprasta versti iš gimtosios į svetimą kalbą. Reikia ne tik gerai mokėti užsienio kalbą, bet ir sugebėti jausti bei suprasti tos kalbos subtilybes, reikia būti toje kalbinėje aplinkoje.
Išmokti kalbėti itališkai nėra sudėtinga, bet rašytinė italų kalba yra daug sunkesnė, be to, skiriasi tos kalbos vartojimas atskiruose regionuose.
Daugelis itališkų žodžių, kuriuos randame žodynuose, vartojami tik senesniuose literatūriniuose tekstuose, jie gali netikti dabartinei kalbai.
Romoje esu baigusi Kalbų ir literatūros fakultetą, kalbu keliomis kalbomis. Vertimai man yra labai įdomūs, tikrai kūrybinis darbas.
Iš Lietuvos išvyko prieš dešimtmetį
I.Musteikytė gimė ir augo Vilniuje, mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, baigė M.Daukšos vidurinę mokyklą.
1998 m. ji išvyko studijuoti į Romą. 2004 m. baigė Kalbų ir literatūros fakultetą „Roma Tre“ universitete. Šiuo metu dirba inžinerinėje bendrovėje.
I.Musteikytė į italų kalbą yra išvertusi L.Laučkaitės knygą „M.K.Čiurlionis ir XX a. pradžios Lietuvos dailė“.