Mokytojų namuose įsikūrusioje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje ši paroda pavadinta „Belaukiant paveikslo. Viskas apie moterį“.
51 metų E.Velaniškytė jau ne pirmą kartą šalia savo paveikslų pakabina vaikų darbus. Ir jau teko išgirsti priekaištų, kad ji naudojasi vaikais, be reikalo stumia juos į galerijas.
Į tai dailininkė atsako labai paprastai: „Vaikų nestumdau ir neatstumiu. Mes įpratę daug ką daryti kartu“. Pirmą kartą surengti bendrą parodą pasiūlė sūnus Mindaugas. Dabar septyniolikmetis piešia ir tapo mažiausiai iš visų, nes rimtai susidomėjo muzika.
Trylikos metų Kotryna turi gerą spalvinę klausą, bet tapo nedaug, nes jos gyvenime svarbiausia – jojimas. Vienuolikametė Miglė lanko dailės gimnaziją – ji puiki piešėja.
- Ar buvo toks laikas, kai visai netapėte?
- Aš neleidau sau jokios ilgesnės pertraukos. Jei nėra galimybės tapyti aliejiniais dažais, tinka ir akvarelė ar akrilas.
Kad ir mažiuką darbelį, nors kelias valandas prieš miegą, bet turiu nutepti.
- Atsimenu, kaip visi nustebo, kai būdama gana žinoma tapytoja nusprendėte viena apsigyventi Sabalunkų vienkiemyje Zarasų krašte. Gal mieste būtų buvę lengviau?
- Atvirkščiai. Aš ten tiesiog gimiau kaip tapytoja. Ten buvo pasakiškos sąlygos. Į jokį darbą nėjau. Vienkiemis – lyg dvaras. Kol nebuvo šeimos, visas laikas buvo skirtas vien tapybai.
Bet ir vaikus auginti kaime – daug geriau. Juk vienkiemis – tai mikrokosmosas. Aš net neišeidama į lauką galėdavau pro langus matyti, ką kiekvienas veikia. Algimantas Švėgžda yra pasakęs, kad gyvenimas lietuviškame vienkiemyje prilygsta tobuliausiai arbatos gėrimo ceremonijai.
Ten daug daugiau spėdavau nuveikti. Nors gyvenome be vandentiekio ir su ūkiu (arklys, karvės, paukščiai), likdavo laiko ir tapyti.
- Gal grįžus į Kauną lengviau justi meninio gyvenimo pulsą? Ar jums tai nėra labai svarbu?
- Svarbu. Aš galiu gyventi vienkiemyje, bet turiu orientuotis tame laike, kuriame gyvenu. Kosminio atotrūkio kūryboje negali būti. Aš ir iš kaimo atvažiuodavau parodų pasižiūrėti.
Mieste begalę laiko suryja važinėjimas troleibusais ir paviršutiniški pokalbiai. Persikėlus iš vienkiemio prisitaikyti buvo labai sunku.
Net vaikai, kaime buvę drąsūs ir atviri, mieste užsisklendė. Sūnus jau lyg ir atsileido, o Kotryna tokia ir liko. Jos ryšys su gamta labai stiprus. Mieste karvės aš jai neįtaisysiu, taip ir atsirado jodinėjimas. Jau ir prizus laimi.
Į sodybą Padubysio kaime, kur daugiausia tapau, dabar dažniausiai važiuoja tik jaunėlė Miglė.
- Nemažai menininkų nenori, kad vaikai eitų jų keliu. Ar jūs niekada nesigailėjote pasirinkusi tapybą?
- Ne, tokių minčių nekyla. Man dar nenusibodo nei teptukas, nei dažai, nei drobė. Nors nebūna šeimos be dūmų, o tapybos – be krizių.
Piešti yra gerai. Tai galiu pasakyti atsakingai – kaip tapytoja ir kaip mokytoja. Tapyba yra gražus pasaulis. Jame niekada nenuobodu.
Kuo vaikai daugiau išmoks, tuo geriau. Juk čia viskas namuose, niekur net eiti nereikia – dažai, priemonės ir mokytoja. Gera mokėti daryti tai, ką moka motina. Ar jiems tai pravers, ar ne, jau kitas klausimas.
- O kodėl jūsų tapyboje vyrauja tamsios spalvos?
- Kai pradėjo gimti vaikai, motina man pasakė, kad dabar jau tapysiu šviesiai. O aš nutapiau kūdikį, o jis – ir vėl visas juodas.
Nesuprantu, kodėl aš turėčiau jį tapyti baltą? Juk vaikas yra paslaptis, jo ateitis – dar prieblandoje. Man ir gyvenimas yra paslaptis, o paslaptys niekuomet nebūna labai šviesios.
- Tamsius darbus turbūt ir perka mažiau?
- Žmonėms tamsūs paveikslai dažnai nepatinka kaip ir murzini batai. Nes niekas jų nemokė, kad svarbiausia – ne koloritas ar siužetas, o plastinė paveikslo kalba.
Visi ieško ko nors tokio, kad neskaudėtų, kad nepaliestų nors kiek giliau, kad būtų gražu ir dekoratyvu. O kai iškabina savo kolekciją, pamatai, kad meno ten nėra. Nes menas yra ne pramoga, o rimti dalykai.
Girdėjau sakant, kad Šarūno Saukos paveikslai yra šlykštūs. Gera tapyba negali būti šlykšti.
Kokios nors saldžios gėlės yra dešimt kartų šlykštesnės už Š.Saukos darbą. Nes tai – iš viso ne tapyba.
Dailininkė 15 metų gyveno vienkiemyje
E.Velaniškytė gimė 1958 m. Kaune. 1982 m. baigė tapybą Vilniaus dailės institute (dabartinėje Dailės akademijoje) ir greitai pakliuvo į meno elitą su tokiais tapytojais kaip Š.Sauka, A.Petrašiūnaitė ir V.Paukštė.
Dailininkė dirbo piešimo mokytoja Kauno ir Salako (Zarasų r.) vidurinėse mokyklose. Nuo 1985 iki 2000 metų gyveno ir kūrė Sabalunkų kaimo vienkiemyje (netoli Salako miestelio). Grįžusi į Kauną nuo 2001 metų tapytoja dirba Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus švietimo skyriuje.
Kauno paveikslų galerijoje ji vadovavo tapybos studijai „Meno laboratorija II“, o dabar veda edukacines paskaitas moksleiviams ir studentams „Aš kolekcininkas“ ir „Fluxus, arba J.Mačiūnas“, taip pat pristato keičiamas galerijos parodas.