Ekspozicijoje - nuosaikiausia kūrybos dalis
Antanas Obcarskas - vienas žinomiausių viduriniosios kartos lietuvių
menininkų sostinės Savicko galerijoje pristato naujausią parodą
„100x81“.
„Tai klasikinis, prancūziškas formatas. Tapau ant drobės, klasikiniu
būdu, seniausia priemone - aliejumi. Niekada nesu tapęs akrilu ir
kitokiais dažais. Nemoku ir, matyt, jau niekada neišmoksiu“, - aiškina
garsus menininkas.
Tačiau toks „labai klasikinis“ A.Obcarskas yra tik šiuo konkrečiu
atveju. Molbertinė tapyba - bene nuosaikiausia menininko kūrybos
dalis.
Žvelgiant iš jo plataus ir įvairaus kūrybos konteksto, kurį
menotyrininkai įvardija kaip racionalų, ekspresyvų, sakralų ir
chuliganišką, ši paroda yra jausmingai žavi, įkvėpta lietuviško peizažo
ir nuotaikų kaitos.
Dvidešimt dvi drobės atspindi pastarųjų metų menininko idėjų ir išraiškos formų
raidą.
Vieno atodūsio paveikslai
Garsiosios menininkų grupės „Angis“ narys, A.Obcarskas išraiškos
įvairove nenustoja tikrinti žiūrovų budrumo, nesileidžia įspaudžiamas į
vieningo kanono rėmus. Seniai atradęs atpažįstamą braižą, jis nuolat
eksperimentuoja ir ieško.
„Paveikslą nutapau per vieną seansą, vienu atokvėpiu, drobėje palieku
vieną energiją, vieną tapybinę nuotaiką. Antrą kartą į tą pačią upę
neįlipsi. Atidėsi rytdienai, prasidės kankynė, reikės viską pertapyti
iš naujo, o rezultatas vistiek atrodys nevykęs“, - kūrybos paslaptį
atskleidė garsus menininkas.
Tapyti vienu ypu sunku. Negali atsigulti ramus, kol nepabaigei
paveikslo. Tokia tapyba reikalauja susikaupimo, drausmės, fizinio ir
dvasinio šviežumo.
Parodoje eksponuojami vasarą tapyti darbai. Stilistiškai jie labai
įvairūs ir margi, jausmingi bei nenuspėjami kaip ir pats menininkas.
Ekspresyvios tapybos variacijos
Praėjusi vasara Aukštaitijoje A.Obcarskui buvo labai kūrybinga ir dosni.
Trys plenerai jo seniai atpažįstamo braižo paveiksluose, paliko
skirtingų emocinių variacijų.
„Kaitinant vasaros saulei turėjau labai susikoncentruoti ir atsiriboti
nuo pašalinių trukdžių. Pavyzdžiui, Bikuškio dvaro plenere tapiau
mažame balkonėlyje. Saulė spigino tiesiai į galvą, karštis siekdavo
apie 35 laipsnius, o pastogėje ūžė širšių lizdas. Atsitraukiu
pažiūrėti, širšė kerta į galvą. Atsitokėjęs tapau. Vėl atsitraukiu,
kita širšė įgelia. Matyt kažkokią jų ribą peržengdavau. Po įkandimo
net akyse suraibuliuodavo, aš griebdavausi raudonos spalvos.
Visai neperdedu - buvau nuolatiniame transe. Laimei, kad tos širšės
buvo mažos, o ne kokios žudikės. Juk galėjau ir žūti tapydamas“, -
šypsosi A.Obcarskas, aiškindamas raudonos spalvos gausumą, suteikiančią
drobėms įtampą.
Minčios kaime vykusiame tarptautiniame „Ch.Soutino“ plenere, jį aplankė
kitokie jausmai, nauji reginiai. Vasara nusimetė kaitrą ir pro kiaurą
daržinės langą sužibo žvaigždės. Taip gimė „Minčios kosmosas“ ir
prasidėjo „pilkasis periodas“.
Saulė sunokino pievas, viskas aplinkui prinoko, susirpo, pagelto ir
pakvipo.
„Tuo laikotarpiu gamta man asocijuojasi su dailiai nuaugusia mergina,
gražia kaip uoga“, - taip menininkas apibūdino vidurvasario lūžį.
Ryškios spalvos išnyksta. Gamta aprimsta, atsiranda tipiškos
lietuviškos laukų, pievų ir miškų spalvos. Dar saulėta, vanduo ežeruose
šiltas, naktys malonios, dangus žvaigždėtas, tačiau po truputį ima
alsuoti ankstyvas ruduo.
„Ir aš nurimau. Telefonas mano apleistame name neveikė, niekas netrukdė
dirbti. Saulei nusileidus eidavau ant tilto, atsistodavau po elektros
stulpu ir mano telefone pagaliau atsirasdavo viena padala.
Suplukdydavau žinutes, paskambindavau artimiesiems ir vėl nerdavau į
„nepasiekiamą zoną“, - prisiminė menininkas, atsidavęs jausmingos
tapybos žavesiui.
A.Obcarsko paroda „100x81“ sostinės Savicko paveikslų galerijoje veiks
iki gruodžio 31 dienos.