Žiūrėkite reportažą - Į Verterio vaidmenį įsijautęs operos solistas A.Richardsas Lietuvai dainuos ne už pinigus, o iš meilės.
Dėl aplinkybių, susijusių su pasirengimu spektakliui, šį vakarą scenoje publika neišvys solisto Laimono Pautieniaus. Jį pakeisiantis amerikietis A.Richardsas vakar Kongresų rūmuose žurnalistus pasitiko nervingai šypsodamasis.
„Tai – ekstremali situacija, tačiau ji suteikia iššūkį ir adrenalino. Padarysiu viską, kad pasirodyčiau kuo geriau“, – prisipažino vokalistas.
Geriausiose Europos operos scenose dainuojantis A.Richardsas, D.Ibelhauptaitės nuomone, turėtų padovanoti daug džiaugsmo melomanams.
Artėjant renginiui, A.Richardsas „Lietuvos rytui“ pasakojo apie netikėtą kelionę į Vilnių, savo karjeros vingius ir operos pasaulio pokyčius.
- Jūsų pasirodymas Vilniuje – staigmena. Kaip nutiko, kad šį vakarą scenoje matysime būtent jus? – paklausėme A.Richardso.
- Vadybininkas man paskambino prieš porą dienų ir paklausė, ar nenorėčiau dainuoti Lietuvoje. Apsidžiaugiau, nes čia dar neteko viešėti.
Prisipažinsiu – truputį nerimavau. Yra stereotipų, susijusių su Rytų Europa. Tačiau per repeticiją buvau apstulbintas – tokį gerą orkestrą retai tenka išgirsti. O Asmik Grigorian apskritai stebuklas.
- Ar dvi dienos – trumpiausias laikas, per kurį yra tekę pasiruošti spektakliui?
- Ne, buvo dar beprotiškesnis atvejis. Trims mėnesiams išvykau atostogų į JAV ir sulaukiau skambučio – kvietimo po poros dienų dainuoti „Verterį“ Vienoje. Šokau į lėktuvą, kirtau dvylika laiko zonų ir sutartu laiku dainavau.
Matyt, esu savo darbo maniakas. Neseniai gavau įdomų laišką – kažkas suskaičiavo mano pasirodymus. Pasirodo, esu antras tenoras pasaulyje pagal užimtumą.
Tiesa, mano amžius jau toks, kad reikia lėtinti tempą ir pradėti labiau rūpintis sveikata.
- Koks gi tas amžius? Kažkodėl niekur jo neminite?
- Pase parašyta, kad man 38-eri (juokiasi).
Operos solistai dažnai meluoja apie savo amžių.
Kai pasakau tiesą, visi mano, kad pasijauninau. Tad stengiuosi apie amžių nekalbėti.
- Esate grojęs trombonu, dainavęs roką, džiazą. Kaip pasukote į operos pasaulį?
- Man buvo dvidešimt, su tėvais gyvenau Sietle. Bičiuliai per jėgą nusitempė mane į operą – pirmą sykį gyvenime. Tai, ką patyriau, buvo lyg atsivertimas į tikėjimą.
Negalėjau patikėti, kad balsas gali skambėti taip įtaigiai ir jaudinamai. Netrukus įstojau mokytis dainavimo.
- Ar savo giminėje esate vienintelis dainininkas?
- Mano senelė turėjo nuostabų balsą ir norėjo tapti dainininke.
Tačiau tai buvo prieš septynis dešimtmečius. Ji augo apsupta konservatyvių krikščionių, dainininkės darbas tais laikais atrodė įtartinas.
- Prieš ketverius metus su šeima persikraustėte iš JAV į Berlyną. Kas paskatino tokį sprendimą?
- Puikus Berlyno valstybinio operos teatro pasiūlymas. Jo sulaukiau dar anksčiau, bet žmona dvejojo. Užaugome konservatyvioje aplinkoje, buvome susidarę klaidingą įspūdį apie Europą. Atvykę pamatėme, kad čia daug kas kitaip nei manėme.
Džiaugiamės ir mūsų vaikams atsiradusia galimybe išmokti užsienio kalbą – dauguma amerikiečių šneka tik angliškai.
Aš turiu 16 ir 10 metų dukteris bei 14 metų sūnų.
Visi jie groja muzikos instrumentais, o jų skonis – labai įdomus. Pavyzdžiui, vyresnioji duktė klausosi „The Beatles“, „Pink Floyd“ – to, ką aš turėjau mėgti jaunystėje.
Mano žmona yra dainininkė, bet dėl vaikų auginimo šios veiklos buvo atsisakiusi.
Vokietijoje ji vėl dainuoja, neseniai kartu koncertavome.
- Gerbėjai aptarinėja ne tik jūsų balsą, bet ir puikią išvaizdą. Dar neseniai į operos dainininkų grožį nebuvo kreipiama daug dėmesio. Ar publikos ir režisierių požiūris keičiasi?
- Tikrai taip. Priežastis, dėl kurios operos dainininkai praeityje dažnai būdavo nutukę, proziška – spektaklis baigiasi vėlai vakare, po trijų valandų dainavimo norisi sočiai pavalgyti.
Dabar dauguma dainininkų to nebedaro – nori išlikti liekni. Man kelia nerimą, kad vis daugiau dėmesio net rimtose diskusijose apie operą užima vokalistų figūros aptarimas. Man atrodo, svarbiausia – balsas, gebėjimas perteikti emocijas.
Kita vertus, pažvelkite į mane – į sceną einu pasidažęs akių vokus, tad irgi žaidžiu įvaizdžio žaidimus.
Tik kartais jie peržengia visas ribas. Vokietijoje esu rimtai susipykęs su operos „Don Karlas“ režisieriumi. Jis norėjo, kad pagrindinio herojaus partiją – galbūt sudėtingiausią, sukurtą Giuseppe's Verdi, – dainuočiau palinkęs prie kėdės. Girdi, taip bus įspūdingiau. Visiškai nemąstydamas, kad tokia poza neįmanoma gerai padainuoti.
Senieji operos grandai visąlaik stovėdavo labai tiesiai – to reikia dėl žmogaus kūno sandaros, kad galėtų puikiai padainuoti. Triukai scenoje ir plaukų priežiūra dainininkui tampa tokie pat svarbūs kaip ir balsas. Tai – pavojinga. Nors už tokias mintis mane galima pavadinti senamadišku.
- Ar senamadiškai žiūrite ir į publikos elgesį, aprangą?
- Ne, žiūrovai gali ateiti ir mūvėdami džinsus. Svarbiausia, kad patirtų operos žavesį, nes opera, skirtingai nuo rokenrolo, tikrai gali pakeisti gyvenimą. Esu tuo tikras.
Mes esame paskendę vartojimo liūne, o opera nėra lengvai vartojama.
- Kita operos solistų mada – dainuoti popkūrinius ir taip siekti populiarumo. Jūsų tokia mintis neaplankė?
- Taip, jau sulaukiau prodiuserių pasiūlymų.
Matyt, todėl, kad kažkam atrodau dailus, toks, kokį galima išreklamuoti. Nenoriu dėti didelių vilčių, bet šiuo metu baigiama derėtis su įrašų leidėjais.
Ateityje išgirsite mano kompaktinę plokštelę, kurioje atlieku popdainas.
Kartais operoje kelias eilutes atlieku stiliumi, primenančiu džiazą, – esu mokęsis iš šio žanro grandų, tokių kaip legendinis vokalistas Melas Torme'as. Taip bus ir „Verteryje“. Publikai tai paprastai patinka – Veronoje, kur manęs klausėsi 20 tūkstančių žmonių. Toks mažytis nukrypimas nuo operos dainavimo stiliaus sukėlė ovacijas.
J.Massenet opera „Verteris“. Gruodžio 3, 4, 5 d. 19 val. Vilnius, Kongresų rūmai.
* * *
Dainavimą lydi ovacijos
Andrew, ketvirtas iš penkių vaikų Edo ir Alice Richardsų šeimoje, gimė Finikse (JAV, Arizonos valstija). Jo tėvas kilęs iš čerokų indėnų genties. Iš motinos pusės jis turi vokiečių ir velsiečių kraujo.
Vokalą studijavo Eastmano muzikos mokykloje Ročesteryje. 1999 m. debiutavo Pinkertono vaidmeniu G.Puccini operoje „Madam Baterflai“ Niujorko miesto operoje. Tais pačiais metais laimėjo E.Caruso konkursą Italijoeje.
Vėliau tenoras tarptautinį pripažinimą pelnė Europoje – Paryžiaus „Opera Comique“, Londono „Covent Garden“, Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Dresdeno, Vienos, Bolonijos, Palermo, Marselio ir kituose teatruose.
„Arena di Verona“ festivalyje 2006-ųjų vasarą A.Richardsas per 10 dienų padainavo Turidu („Kaimo garbė“), Don Chosė („Karmen“) ir Kavaradosį („Toska“). Šio festivalio istorijoje jis buvo pirmasis amerikietis, kurį publika ovacijomis išprašė pakartoti Kavaradosio ariją „E lucevan le stelle“.
Andrew domisi literatūra ir kinu. Tarp jo pamėgtųautorių – H.Hesse, P.Coelho. Labiausiai patikęs filmas – L.Bessono „Penktasis elementas“. Dainininkas mėgsta rašyti – internete turi dienoraštį „Gyvenimas tenoro požiūriu“.