Taip, sutinku, kalbėti apie tai būtina, tačiau drabužis vis dėlto yra tik drabužis. Man svarbiau išsiaiškinti, kas nutinka su eventualiuoju to drabužio dėvėtoju – literatūra. Ar ji jau velionis klientas? Pats „persirengimas“ manęs nejaudina. Literatūra apdarus keitė ne kartą, įsikūnydama tiek papiruso ir pergamento ritiniuose, tiek rankraštiniuose kodeksuose, tiek daug kilogramų sveriančiuose inkunabuluose, kurie, prirakinti grandinėmis, saugomi bibliotekose. Gutenbergui įvedus surenkamų raidžių sistemą, knygos gana plačiai paplito Reformacijos laikais, paskatino Didžiąją prancūzų revoliuciją.
Tačiau tikruoju amžiaus dvasios Merkurijumi ji tapo tik XIX a., ne veltui jis vadinamas literatūros ir knygos aukso amžiumi. Raštija, apimta atvirumo jausmo, ėmėsi skrupulingai tyrinėti visas gyvenimo sritis, nepabūgusi užtvarų, kurios anksčiau maskavo diskretiškomis laikytas širdies ir proto, socialinio ir visuomeninio gyvenimo paslaptis. Man šis literatūros istorijos tarpsnis yra tarsi Delacroix populiariosios alegorijos „Laisvė barikadose“ parafrazė: personifikuota literatūra – George Sand, – visas to meto prancūzų literatūros žiedas su atlapota krūtine ir vėliava rankose, petys į petį žengia su pakeltais kardais ir durklais. Tai idėjų ataka. Šį vaizdą galima perkelti į bet kurios to meto literatūros piktogramą. Net ir į latvių, vietoj George Sand įsivaizduojant Aspaziją.
Idėjų sėjėjų netrūko. Louis Philippe’as ir Talleyrand’as, Mazzinis ir Lamartine’as, Marxas ir Engelsas, Garibaldis ir Bakuninas. Atmosfera įkaitinta iki kraštutinumo, žaižaruojanti, kiekvienas kažkuo tikėjo ir vilties dėlei buvo pasirengęs kovoti. Monarchistai organizavo maištus, tikėdamiesi sunaikinti demokratinius Europos susivienijimo siekius. Revoliucionieriai įžiebdavo vieną revoliuciją po kitos: 1848 m. vasarį revoliucija Prancūzijoje, kovą – Prūsijoje, po kelių mėnesių – Vienoje, Prahoje ir Šiaurės Italijoje. Romantikai žavėjosi ir aukštino klasikines vertybes. Nacionalistai liejo kraują dėl tautos apsisprendimo ir išsilaisvinimo iš priespaudos. Socialistai slaptomis pogrindžio olomis sėlino tarptautinės darbo žmonių valstybės fatamorganos link.
Tada rašyti reiškė širdimi ir plunksna ginti SAVO skelbiamas pažiūras. Knygos traukė skaitytojus, nes meninę sėkmę papildė asmeninis rašytojo požiūris į procesus, kurie rūpėjo skaitytojams.
Knygų paskleistos idėjos nuskriejo į rytus ir vakarus, į pietus ir šiaurę, kaip Vėjamotės vaikai pasakoje apie Nykštuką.
Šis laikmetis pagimdė Flaubertą, Balzacą, Dickensą, Dostojevskį, Zola, Bjornsoną, Hugo, Ibseną, Strindbergą, Levą Tolstojų ir kitus žymius rašytojus. Du šimtmečius Shakespeare’as gulėjo kape visų užmirštas. Tik XIX a. spausdinimo mašinų tiražuoti pjesių tekstai anglų genijų atidavė pasauliui.
Idėjų kova Europoje ir rašytojų entuziazmas, ginant savo idealus, neabejotinai darė įtaką besikuriančiai latvių literatūrai. Kovojo visi. Rainis, Aspazija, Skalbė, Akurateris, Baumanių Karlis ir Ivandė Kaija, Viktoras Eglytis ir Andrievas Niedra, Edvartas Virza ir Zvargulių Edvardas, Auseklis ir Pumpuras.
Dabar mus užklupusi krizė apibūdinama bemaž taip, tarsi kalbėtume apie klaidžiojantį asteroidą, kuris nežinia iš kur trenkėsi į Žemę ir supurtė ją tarsi kokteilių plaktuvę. Taip pasireiškia arba istorijos neišmanymas, arba nesugebėjimas rišliai mąstyti. Krizės reguliariai ištinka visuomenę, bet kiekvienos iš jų kitokia išraiška ir kitokie tikslai. Didieji XIX a. verpetai, sukėlę politines permainas didelėje Žemės rutulio dalyje ir minėtą literatūros aukso amžių Europoje, taip pat prasidėjo kaip krizė.
Čia krizės temą paliesiu tik lygindamas konkrečias situacijas, kurios galėtų praversti spėjant, koks bus tolesnis literatūros likimas. Taigi ir knygos ateitis.
Krizės išraiškų ir tikslų esama įvairių. Pavyzdžiui, ir šių dienų Europoje, ypač Paryžiuje, vyksta gatvių mūšiai, liepsnoja padegti automobiliai, siaubiami pastatai. Neviltis neturi idėjos. Aklas pyktis niekur neveda.
XIX a. krizės daug ką sugriovė, tačiau ir įtikino naujos, geresnės ateities kūrimo galimybe. Nors formulės buvo prieštaringos, siūlė skirtingus raidos kelius, tačiau kūrybinės pajėgos įspaudė ryškius pėdsakus.
Jei paklaustume, koks buvo Pirmojo pasaulinio karo laimėjimas, atsakymas būtų aiškus: sunku net įsivaizduoti didesnę globalinę katastrofą. Nors tiek Kompjene, tiek Versalyje skambėjo skystoki aplodismentai, vis dėlto visi didieji lošėjai jautėsi nusivylę. Kalbėjo apie taiką, tačiau žinojo, kad naujo karo sėkla jau pasėta.
Antrasis greitai ir prasidėjo, pasaulį pavertęs beprotnamiu, – ankstesnės kilnios idėjos čia buvo suvaidintos tarsi žmogžudžių narkomanų režisuotose parodijose.
Pabudimą lydėjo moralinė depresija. Net žemėse, kur tebeplazdėjo laisvės vėliavos, jaunimas paliko tėvus ir, apsivilkęs skarmalais, išėjo į gatves. Radikaliau nusiteikusieji susivienijo į ginkluotas formuotes partizaninei kovai didmiesčiuose. Literatūra palaidojo idealizmą. Į pirmą planą išsiveržė antiromanas ir absurdo dramaturgija. Prancūzijoje paskutinis šios žemės filosofas Sartre’as ir dar keli rašytojai iš kalėjimo ištraukė 15 kartų už vagystes, kontrabandą ir sutenerystę teistą, iki gyvos galvos įkalintą Jeaną Genet, charakterizavę jį kaip gerą, visuomenei būtinai reikalingą gyvenamojo meto interpretatorių.
Išėjęs į pensiją Churchillis parašė atsiminimus, už kuriuos 1953 m. gavo Nobelio premiją. Juose jis pripažino, kad demokratija nėra visavertė sistema, bet vis dėlto reikia ja naudotis, kol bus sugalvota geresnė. Galima ginčytis, ar daugeliui tai tapo atradimu. Nebuvo nė menkiausios abejonės, kad savo pretenzijas dalyvauti žaidime pareiškė karta, jau įgavusi imunitetą sąvokoms, kurios dar bent šiek tiek rėmėsi kadaise aukštintais šūkiais. Jautė pasidygėjimą jomis. Ieškoti ko nors „geresnio“ neatėjo į galvą. Nevisavertė demokratija atvėrė jiems plačias veiklos galimybes.
Bet tai tik vienas veiksnys. Antras, ne mažiau svarbus – po didžiojo karo tiek nugalėtojų, tiek nugalėtųjų Europa buvo pavirtusi griuvėsiais. Europai atstatyti reikėjo pinigų. Daug pinigų. Kur jų gauti? Europos kišenėse švilpavo vėjai. Pagalbą pasiūlė Šeilokas. Jis pinigų turėjo ir visada turės. Ne dausose Shakespeare’as pasigavo „Venecijos pirklio“ temą. Nejau šiandien neaktuali Shakespeare’o pjesės pagrindu tapusi kolizija, kai užstatu už paskolintus pinigus prašoma gyvo skolininko kūno? Idėjos nemiršta. Šiandien Rygoje siūlo suteikti paskolą, jei užstatysi sielą.
Tikslesnį Europos situacijos simbolį radau kino istorijoje – garsiajame filme apie Frankenšteiną. Tai buvo pirmasis filmas, kurį paauglystėje Ilgucieme žiūrėjau senoje, nedažytoje kino būdoje su caro laikų iškaba Кинематограф Заря. Prisimenu nebylius kadrus, smulkiausias detales, nuo kurių šiurpau: prie stalo geležinėmis grandinėmis prikaustytas žmogus, jam atvožia kiaušą ir pakeičia smegenis.
Šeiloko nereikia vulgarizuoti kaip konkretaus konkrečios tautybės žmogaus su deklaruota gyvenamąja vieta. Šeilokas – tai filosofija. Tokį siužeto pagrindimą siūlo pats Shakespeare’as – „Venecijos pirklio“ trečio veiksmo pirmame paveiksle Šeilokas pareiškia, kad tarp jo ir pinigų skolininko Antonijaus nėra jokių žmogiškųjų skirtumų. Pridursiu: ši filosofija yra šiuolaikiška, pagrįsta skaitmeniniu, t.y. manipuliavimo skaičiais, principu.
Teikdamas paskolą Europai Šeilokas specialiai atvyko iš Amerikos. Europa, nors ir moraliai pažeista, vis dėlto turi turtingas kultūros tradicijas ir neabejoja išskirtiniu individo vaidmeniu kūrybinės minties ugdyme. Šeilokui, gebančiam užsidirbti pinigų, tai dar vienas neribotų galimybių laukas!
Šeilokas galėtų paklausti europiečio: kiek kainuoja jūsų „Mona Liza“? Europietis atsakytų: „Mona Liza“ neįkainojama. Šeilokas nustebtų: kodėl? Europietis paaiškintų: todėl, kad niekada daugiau tokios kaip ji sukurti nebeįmanoma. Šeilokas nusijuoktų: kokia kvaila prielaida, jūs neteisingai mąstote! Mąstykite kaip aš ir turėsite pinigų. Dar galėtų pridurti: tai juk taip paprasta.
Žiūrėkite, štai įrėminta žaliųjų žirnelių konservų dėžutė, kuri meno aukcione parduota už milijoną dolerių. Gudrus vyrukas pats dėžutę išvalgys, pats atiduos į varžytynes, pats nustatys pradinę kainą, šią sumą pasiskolins iš manęs ir pats savo brangenybę nupirks. Nuo šios akimirkos skardinė – jau meno kūrinys su kasos čekio patvirtinta kaina. Masinio informavimo priemonės šį juoką paskelbs visam pasauliui. Po to vyras nueis į banką ir kaip užstatą paliks milijonu įkainotą meno darbą, o pats pasiims grynuosius. Šeilokui sugrąžinęs paskolą, tas gudrus vyrukas banke laiko pasaulinio garso meno kūrinį, kurį netrukus kas nors nupirks už du milijonus. Manote fantazuoju?
Europietis suabejos: tai yra tiek pat tikra, kaip krikščionybės stebuklas, kai viena žuvimi galima pamaitinti tūkstantį išalkusiųjų. Šeilokas atsakys: o kodėl gi ne? Tik tą žuvį reikia įleisti į stiklinį akvariumą ir pasakyti – tai dešimties milijonų vertės konceptualaus meno objektas. Ar jūs tikite, kad prie Švč. Mergelės Marijos atskrido Dievo angelas? Toks pat stebuklas jų ištroškusiems skaitytojams yra ant šluotos koto atjojantis Hogvartso burtininkų mokyklos auklėtinis Haris Poteris, kuris tampa toks turtingas kaip Britanijos karališkasis princas. O Poterio motina su savo dešragalių romanais yra reali būtybė ir didesnė stebukladarė net už Švč. Mergelę Mariją!
Po šio ilgo įvado pagaliau patenkame į erdvę, kurioje greitai plinta ne tik įvairių ligų virusai, bet ir bacilos, apkrečiančios mus naujomis pažiūromis ir formuojančios naujus santykius.
Meno, taip pat ir literatūros, sukomercinimas į Europą prasiskverbė beveik nepastebimai. Viską lėmė pinigai. Liko tik toks mažmožis – išmesti iš galvos nieko vertą nuomonę, kad knyga yra kažkas ypatinga, ir padėti ją į demokratiškai integruotą kraitę šalia kitų „prekių“, arba, jeigu šis žodis rėžia ausį, – „produktų“. Dvasinis produktas! Kokių gali būti prieštaravimų?
Kartu su mainų sąvoka keičiasi ir vertybių skalė. Dabar pats didžiausias pagyrimas, kokį tik gali pelnyti knyga, yra „labiausiai perkama“, „labiausiai pageidaujama“, „išversta į daugiausia kalbų“…
Galima paklausti: o kas čia blogo? Nejaugi rašytojai rašo tam, kad jų neskaitytų? Matyt, jūsų pačių neskaito, todėl iš pavydo ieškote priekabių.
Ne, ne todėl. Pats esu figūravęs panašiuose reitinguose, bet tarp komercinės sėkmės ir kokybės, nedeformuotos pašalinių prekybos aplinkybių, matau didelį skirtumą. Pavyzdžiui, sporte nepripažįstami rekordai, jeigu jie pasiekti pučiant stipriam vėjui. Reklamos profesionalai iš pirstelėjimo (atleiskite) padaro perkūniją. Mūsų leidyklos rungtyniauti su užsienio megasukčių reklamos kompanijomis neturi jokių šansų. Didelis verslas – didelis triukšmas. Aliejaus dėmė irgi mirga ant vandens. Bet ji yra ne mirguliuojanti vertybė, o paprasčiausias teršalas.
Kultūros visuotinės komercializacijos centrui iš Europos persikėlus į Ameriką, pažiūros šiandien, rodos, konsolidavosi. Senieji iškilūs Amerikos rašytojai, kurie kamertono savo opusams nelaukė iš priešakinių eilių pūtikų, tokių kaip Hemingway’us, Steinbeckas, Capote, Vonnegutas, nuėjo savo keliais kaip paskutiniai pavėlavusieji ėjikai per tiltus, kurių šiandien nebėra. Yra nauji tiltai ir nauji ėjikai. Galima pasakyti jų vardus, bet šie vardai nieko nesako. Na, kad ir Stephenie Meyer. Ar kas nors norėtų prisiekti, kad tokia rašytoja, kaip kūrybinis subjektas, iš tikrųjų egzistuoja? Gal tai gerai sukomplektuota laboratorija, sumaniai gaminanti „produktus“, kuriančius atsipalaidavimo priklausomybę?
Jau nutolo laikai, kai visuomenę galėjo išjudinti pasaulio tobulinimo idėjos. Dabar traukia realistinės sferos. Prasiblaškymas, poilsis, popkultūra, kičas. Tarkim, pasaulinio lygio estrados fenomenas, slapyvardžiu Madonna. Į jos pasirodymą Taline, kai visi aplinkui aimanavo: krizė! krizė! krizė!, nuvyko 12 tūkstančių gerbėjų iš Latvijos, tarp jų valstybės Prezidentas ir kitos ekscelencijos. Ar į kokį Bethoveno, Wagnerio ar Verdi’o koncertą kada nors tiek susirinktų? Parduota 73 tūkstančiai bilietų (vieno bilieto kaina 43–180 latų). Pajamos – 6,5 milijono dolerių. Nuolatinis techninio aptarnavimo personalas – 200 žmonių, dar tiek pat vietinių padėjėjų. Orkestras, pirotechnikai, elektrikai, pritariantieji solistai. Ir visa tai telpa po viena liemenėle?
– Ką tu ten matei, būdamas už puskilometrio nuo scenos? – paklausiau vieną šio stebuklo liudytoją.
Draugas buvo labai patenkintas:
– Viską mačiau! Buvo geri garsiakalbiai, dideli skaitmeniniai ekranai.
Man kirbėjo klausimas: kur čia tas stebuklas, sutraukęs 73 tūkstančius? Mitais ir skandalais apipintas Madonnos paveikslas ar skaitmeninio miražo išpūsti pinigai? Virtualumo skvarba į teritorijas su tradicinėmis ribomis? Slaptojo centro ieškojimas ir dalyvavimo instinktas? Nejau tai, ką mes, latviai, iki šiol gaudavome burdamiesi ir dalyvaudami dainų šventėse, virto popjandaliniu [jandalinis – latvių liaudies šokis – vertėjo past.], kai vadybininkai išsiima milijono vertės medaus korį ir jį išsineša, kitiems palikę jų pačių apmokėtą tranų vaidmenį?
Manyčiau, vienas iš daugelio demokratijos idėjos trūkumų – visuomenės dvasios niveliacija. Bijoma nekonvencionalių, specifinių reiškinių, todėl jų raiška ribojama ir tai savo ruožtu sukelia hipertrofuotą jų geismą. Niekas nieko negerbia, tačiau visi tiesia kaklus – viliasi išvysti pranašą.
Dabartinė krizė prasidėjo 2008 m. rugsėjį, žlugus didžiausiam JAV bankui Volstrite. Visos pasaulinės finansų krizės paprastai prasideda Volstrite, jam už tai, ko gero, jau priklausytų autorinės teisės. Tačiau mums prisidengti 2008 metų rugsėju yra menkas pasiteisinimas. Mūsų krizės ištakų reikia ieškoti kur kas giliau – per pavaldumo ir vergavimo šimtmečius įgytame nusižeminime, susikūprinime, išauginusiame keistą didybės auglį.
Didžiavomės patriotiniu jaunimu, kuris plikomis rankomis, tik su universiteto Karinės katedros mokomosiomis dujokaukėmis brezentiniuose krepšiuose, saugojo barikadas Katedros aikštėje ir buvo pasirengęs stoti prieš kovines OMON’o mašinas. O kas nutiko po kelių mėnesių? Tas pats jaunimas sekė paskui „kvailių partijos“ steigėjus į tą pačią Katedros aikštę, į jų „rėkimo šventę“, viešai paniekinęs nepriklausomos Latvijos idealus.
O kuo paaiškinti tą skubėjimą ir stropumą, kai atkurtos valstybės vadovai už lęšienę pardavė arba tiesiog bejėgiškai paleido vėjais beveik visas atgautas sovietmečiu garsias didžiąsias įmones? Ar šis procesas sustojo? Statistika pateikia įvairių žinių, tačiau nutyli, ar latviams Latvijoje dar kas nors vertingesnio ir reikšmingesnio apskritai priklauso. Ko kito, jei ne krizės, galėjome laukti iš vyriausybių, kurios nesuprato, kad tarnai niekada ir niekur nebūna laisvi, nes tarnas ir nepriklausomybė – nesuderinamos sąvokos. Aš tokį nuolankumą galiu aiškinti tik kaip genetinę negalią, kai negalintys suvokti s a v o, atkakliai laikosi s a v o.
Tai rodo ir mūsų literatūros raida. Iš kartos į kartą perduodamas požiūris, kad mūsų literatūra nieko verta.
– Klaikiausia klasika! „Juozapas ir jo broliai“, „Matininkų laikai“, „Jaunėlio dienoraštis“! Ar latvių literatūra gali atsidurti ant globaliosios bestselerio bangos? Dvasios skurdas. Literatūra yra tai, iš ko Holivudas suka filmus. „Da Vinčio kodas“, „Šekspyro kodas“, „Prieblanda“! Tūkstančio procentų pelną nešantys multimedijiniai komplektai…
Tokių ir panašių argumentų pažeria jauni žmonės, neskaitę nė vieno šiuolaikinio latvių rašytojo. Mentalinis blokas.
Tai valstybės politikos problema. Nejau valstybės pareiga – tik suskaičiuoti pinigus? Galėčiau išvardyti bent dešimt latvių rašytojų, kurie, kalbant sporto terminais, būtų aukščiausiosios lygos komanda. Bet tai daryti kvaila, nes „aukščiausiosios lygos komandos“ literatūroje nėra. Ir negali būti. Rašytojas savaip panašus į fotografą. Jeigu jis turi savo žemę, myli savo šeimą, savo draugus ir tuos, kurie jam artimi, tada nesvarbu, kiek milijonų ir kokios kokybės fotografijų mirguliuoja pasaulio vėjuose, jis vis tiek ieškos s a v o s i o s. Nors ir nedidelis albumas, bet su artimųjų nuotraukomis, kurių niekur kitur nėra ir nebus.
Esame nykstanti tauta. Nuo ko tai slepiame? Patys nuo savęs? Per pastarąjį dešimtmetį moksleivių skaičius sumažėjo 300 tūkstančių. O ir tie bėga iš latvių kalbos pamokų. Tai savižudybė. Latvių kalbos pamokas reikia išlaisvinti iš baimę keliančių akademinių formuluočių, verčiančių sprandą nusisukti. Aš regiu latvių kalbos pamokas kaip gramatikos ir literatūros informacijos žaidimą su sodriais, intriguojančiais visų laikų latvių beletristikos pavyzdžiais, pradedant Manzeliu ir baigiant vakar atrastu jaunu autoriumi. Tai turi daryti talentingi žmonės, kurie latvių literatūroje įžvelgia savo tapatumą, o ne bejausmiai valandininkai, kuriems nesvarbu, iš ko jie valgo duoną kasdieninę.
Dar apie rašytojus, kurių „skaityti neverta“. Kadaise mūsų leidėjai ir knygynų savininkai buvo latvių literatūros puoselėtojai, rėmėjai ir sargai. Ansio Gulgio rūpesčiu Rainis tremtyje galėjo rašyti. Birzniekas-Upytis, užsidirbdamas pinigų Baku naftos perdirbimo verslovėje, gimtinėje išlaikė knygų leidyklą Dzirciemnieki, kuri išleido daugelį latvių literatūros šedevrų.
Dabar tarp rašytojų ir leidyklų iškilo komercinės užtvaros. Pelnas, tik pelnas. Lengviausia jį susižerti atvėrus kelią vertimams: užsienio leidyklos, negailėdamos milijonų reklamai, savo „produktus“ išbalina iki tviskėjimo tarsi skalbimo milteliais, kuriuos be paliovos atkakliai pučia į akis TV žiūrovams ir žurnalų skaitytojams.
Kad latvių romanistas galėtų rinkos sąlygomis užsidirbti pinigų, per dieną jis turėtų parašyti tiek puslapių, kiek vertėjas išverčia jau parengto ir nugludinto teksto. Tai, žinoma, nesulyginamos užduotys. Baigtis bus tokia, kad literatūra Latvijoje taps ekskliuzyviniu labai turtingų žmonių hobiu kaip žirgų sportas ir golfas. Arba vienuolių elgetų ir puspročių rašeivų fanatizmo savita išraiška. Reikia manyti, krizė sustiprins šią tendenciją, ir ne tik Indijos agurkėliai ar Turkijos slyvos, bet ir verstinės užsienio knygos parduotuvių lentynose taip visus užhipnotizuos, kad tie laikai, kai knygynai buvo mūsų kultūros bastionai, nutols kaip svajonės apie nuskendusią Burtniekų pilį ar Staburago uolą.
Dabar grįžkime prie naujųjų skaitmeninių literatūros drabužių. Istorija rodo, kad žmonija vieningai susitaiko su savo išradimais. Ar, pavyzdžiui, kulkosvaidžio išradimas pagerino žmonių gyvenimo kokybę? O ginekologinė kėdė? Juk ne. Pats daiktas nėra nei geras, nei blogas. Viskas priklauso nuo to, kaip jį panaudosi, jis gali tarnauti ir gyvybei, ir mirčiai. Ar po to, kai buvo išrasta mėsmalė, visi pradėjo valgyti tik kotletus ir kukulius?
Skaitmeninis literatūros drabužis nepakeis teksto turinio. Daugeliu atvejų kaupti spaudinius darosi beprasmiška. Jie gali būti saugiai saugomi visuomeninėse saugyklose, ten jie lengvai pasiekiami, nebereikia raustis po apdulkėjusias lentynas.
Tačiau tarp knygų ne visada dedamas lygybės ženklas. Yra knygų, kurios niekam nereikalingos, ir yra knygų, be kurių sunku gyventi. Bet tokių nebūna daug. […]
Kai matau spaudinių kalnus, kurie kasdien veržiasi į mūsų būstus su trumpaamže surogatine literatūra, išpampusiais žurnalais ir laikraščiais, katalogais ir informaciniais leidiniais, prekybos prospektais, radijo ir televizijos programomis ir t.t., ir t.t., pagalvoju, kad kadaise buvęs šventas Gutenbergo įnašas į kultūrą degradavo iki pasaulio prišiukšlinimo epidemijos…
Drabužiai gali keistis, bet literatūra išliks. Ir knyga išliks.
Palyginti didelę mūsų visuomenės dalį dar sudaro žmonės, kurių gyvenime knyga yra vaidinusi įvairius vaidmenis. Ji buvo ir nepasiekiama brangenybė, ir vienintelis ryšys su sielvartu. Dabar tai rinkos objektas, kuris, susiklosčius įvairioms aplinkybėms, paverčiamas turtu ir sviedžiamas atgal. Rinka sujaukė nuovoką apie tikrąsias vertybes.
Ištiesiu ranką ir nuo lentynos paimu pirmą pasitaikiusį tomą: Omaras Chajamas. Ketureiliai. Leidykla Liesma, Ryga, 1971. Dailininkas Aleksandras Stankevičius. Nuostabus leidinys su aplanku ir spalvotomis paauksuotomis miniatiūromis. Kaina 80 kapeikų. Jeigu prisiminsime, kad 200 sovietinių rublių buvo pakeisti į vieną latą, šis knygos šedevras, kultūros vertybė, prilygstanti meniškiems Zelta ābele leidiniams, šių dienų kainomis kainuoja vos keturis santimus.
Knygos neturi būti nei pigios, nei brangios. Vadovėliai ir literatūra, kuri skirta sutrumpinti laikui, kai skrendame iš Rygos į Tokiją, nereikalauja nei brangaus popieriaus, nei įmantraus įrišimo.
Ir vis dėlto knyga su senamadišku drabužiu asmeniškai man iki gyvenimo pabaigos bus kažkas ypatinga. Nes tekstas ir knyga nėra vienas ir tas pats. Esu parašęs tekstų, kurie buvo skelbti įvairiuose atskirai apipavidalintuose leidiniuose ir, mano supratimu, kiekviena knyga buvo visiškai skirtinga. Būtent čia, manyčiau, ir slypi knygos paslaptingumas, kiekviename naujame leidinyje atsirandantis iš bendrų rašytojo ir knygos kūrėjų paieškų.
Knyga nėra vien tai, ką perskaitome ir ką suvokia protas. Knyga yra ir mediumas – vieniems jos fetišo aktyvuotojams nepavyksta, kitiems pavyksta atskleisti jos esmę, vieni nesugeba, kiti sugeba parodyti jos išskirtinumą, ji tampa arba netampa mylima.
Būtent todėl knyga įstengia padaryti tai, ko neįstengia niekas kitas. Ir būtent todėl ji savo vietos neužleis niekam ir niekada.
* * *
Zigmundas Skujinis – vienas žymiausių latvių prozininkų. Jo knygos, išverstos į vokiečių, anglų, rusų, bulgarų, čekų, lietuvių (romanai „Jaunuolio memuarai“, „Kolumbo anūkai“, „Vyras pačiame žydėjime“) ir kitas pasaulio kalbas, paplito daugiau nei 7 milijonais egzempliorių. Ši esė, parašyta žurnalo Karogs surengtai diskusijai apie rašytoją ir jo knygos viršelį, atskleidžia kultūros aktualijų panašumą Lietuvoje ir Latvijoje.
Teksto vertimas į lietuvių kalbą – tai kartu ir sveikinimas Latvijai, kuri lapkričio 18-ąją šventė Nepriklausomybės dieną. Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis.