Praėjusį penktadienį choristai kaitino savo gerbėjus spiričiuelais, džiazo ir roko muzikos aranžuotėms – lyg sotūs patenkinti gyvenimu menininkai.
Niekas netgi neįtarė, kad jau pusę metų šiems dainininkams nemokama už darbą.
Vienas labiausiai tituluotų Lietuvos kolektyvų po entuziazmo, sėkmės ir gerovės kupinų dešimtmečių tapo atstumtuoju. Tačiau „Jauna muzika“ nepasiduoda. Apie tai kalbėjomės su šiemet 50-metį švenčiančiu V.Augustinu.
- Vilniaus savivaldybė nevykdo savo įsipareigojimų chorui, bet jūs vis tiek repetuojate, rengiate naujas programas. Kodėl?
- „Jauna muzika“ – tai vertybė, kurios negalime prarasti. Manau, choristai nors ir nelengvai, bet susitaikė su tuo, kad uždarbio nėra ir gal nebus.
Savivaldybės lėšos buvo pagrindinis mūsų pajamų šaltinis – iš šalies prisidurdavome nedaug.
Dabar reikia sukti galvą, iš ko pragyventi, daryti žingsnelių įvairiomis kryptimis ir dėl to kiek užleisti darbus chore.
Vienu metu biure neturėjome net interneto ir telefono, neįstengėme susimokėti už komunalines ir kitokias paslaugas.
Bet choristus nelaimė sutelkė. Pavyzdžiui, aš buvau atsisakęs idėjos rengti savo jubiliejinį autorinį koncertą, o jie pasišovė parengti programą ir dainuoti vakare be honoraro.
Gruodžio 11 d. Šv.Kotrynos bažnyčioje sėdėsiu tarp publikos ir klausysiuos savo kūrinių, atliekamų „Jaunos muzikos“.
- Šis etapas – sunkiausias choro biografijoje?
- Taip. Nuo „Jaunos muzikos“ gyvavimo pradžios mūsų gyvenimas visą laiką tik gerėjo: degėme entuziazmu, skynėme laurus tarptautiniuose konkursuose, gavome Vilniaus savivaldybės kolektyvo statusą, koncertavome su orkestrais, choro biudžetas augo.
Mes galėjome plėsti savo horizontus – rengėme tarptautinius choro ir vokalinės muzikos interpretavimo kursus, kvietėmės į juos pasaulines įžymybes. Tai buvo neregėtas tais laikais dalykas.
Kursai sužadino dar didesnį informacijos, tarptautinio bendravimo alkį. Mes dalijomės choro meno naujienomis su visais, kuriems to reikėjo.
Neatsitiktinai įdomiausi šalies chorai susikūrė, kai Lietuva ėmė laisvėti, atsivėrė sienos. Tada atsirado ne tik „Jauna muzika“, bet ir „Aidija“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kamerinis choras, „Cantemus“, vėliau „Brevis“, „Aukuras“.
Visi mes traukėme tais pačiais keliais rinkdami tarptautinius trofėjus. Šie chorai pakeitė lietuvių požiūrį į chorinį dainavimą.
- Šiandien tai liudija net televizijos šou!
- Nežinau, džiaugtis dėl to ar liūdėti. Man šis fenomenas atrodo abejotino skonio. Bet nieko nepadarysi – televizijos šou be popso neįsivaizduojamas.
Retkarčiais ir mes su „Jauna muzika“ parengiame lengvesnio žanro koncertų, nors jie man niekada nepatiko. Imuosi tokių projektų tik dėl klausytojų.
Labiausiai džiaugiuosi, kai pavyksta įgyvendinti originalią idėją, perduoti klausytojams įdomią žinią. Vien atlikti gražią muziką yra maža.
Paneigė mitą
„Jauną muziką“ 1989 m. įkūrė R.Merkelys ir A.Gurevičius. 1992 m. choro meno vadovu tapo dirigentas ir kompozitorius V.Augustinas.
Nuo 1990-ųjų per šešerius metus choras laimėjo pirmąsias vietas ir 6 didžiuosius prizus 15 tarptautinių konkursų. 1993 m. Varnoje jis buvo pripažintas geriausiu Europos choru.
„Jauna muzika“ pirmoji iš lietuvių kolektyvų paneigė mitą apie neįveikiamą šiuolaikinį chorų repertuarą atlikdama sudėtingiausias G.Ligeti, A.Schonbergo, L.Berio, Baltijos šalių autorių kompozicijas.