Spektaklį pastatęs vilnietis aktorius ir režisierius Ramutis Rimeikis
teigė pasirinkęs tokią dramaturginę medžiagą, kuri dabar aktuali
visiems.
„Visa pjesė tarsi įvyniota į lengvą popierėlį, bet ji apie rimtus
dalykus - pyktį, agresiją, neapykantą, nepasitikėjimą, išdidumą, vienas
kito žeminimą. Viskas kaip gyvenime, tereikia įsijungti televizorių.
Bet mūsų herojai iš scenos išeina apsivalę. Spektaklio pabaiga -
optimištiška. Gal kas ir nubrauks ašarą... Bet juk tai - komedija.
Labai liūdna nebus. Visas mūsų gyvenimas - komedija“, - sako
R.Rimeikis.
Pjesę į lietuvių kalbą išvertė dramaturgas Gintaras Grajauskas. Jo
teigimu, P.Gladilinas publiką sugeba patraukti retu sugebėjimu sujungti
į vieną visumą tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesujungiama:
aukštąją kultūrą ir gatvės leksiką, realybę ir sapną, biblinius motyvus
ir buitines scenas, banalybę su metafizika, naivumą su išmintimi...
Po pirmosios spekltaklio dalies nemažai žmonių skubėjo į rūbinę ir
pasiėmė paltus, nes salėje buvo vėsu, tačiau tai nuotaikos žiūrovams
nesugadino. O aktoriai jau priprato prie benamių statuso ir nepatogumų.
Dėl sceną skrodžiančių skersvėjų po premjeros susirgusi išmintingos ir
gudrios motinos Jekaterinos Kondratjevos vaidmenį sukūrusi Valentina
Leonavičiūtė apie ligas kalbėti nelinkusi.
Šįkart ji sukūrė senyvos, pasirengusios už savo vaikus numirti
motinos vaidmenį. „Stovėdama viena koja karste motina negali nurimti, kaip aplink tiek
susvetimėjimo, kai tarpusavyje nesutaria ir visai nebendrauja du jos
mylimi sūnūs. Jie kenčia vienas be kito, kenčia jų šeimos, bet ilgą
laiką viską nugali smulkmeniški dalykai ir kvailos ambicijos. O reikia
tiek nedaug - kartais tik vieno žodžio“, - sako V.Leonavičiūtė. Jos
kuriama motina pasiruošusi numirti už savo brandaus amžiaus sulaukusius
vaikus, atvesti juos į protą ir išmokyti mylėti vienas kitą nesidrovint.
- Kaip jaučiatės, išgyvendama antrąją per savo kūrybinę karjerą
Klaipėdos teatro rekonstrukciją?, - lrytas.lt paklausė
V.Leonavičiūtės, kuri per 42 darbo Klaipėdos dramos teatre metus sukūrė
daugiau kaip 130 vaidmenų.
- Seniau ilgam likdavome po premjeros ir kalbėdavomės, susirinkę teatro
bufete. Arba patys rengdavome popremjerinius vakarėlius, siūdindavomės
specialias sunkias, ruošdavome vaišes. Premjera buvo didžiulė šventė.
Dabar paprasčiausiai nėra kur susirinkti, tad nusivalome grimą ir
išsiskirstome. Susitinkame tik per repeticijas, susiskambiname
telefonu. Žiauri situacija. Labiausiai gaila jaunimo, kažin ar
ištvers...
Didžiuojuosi ištikima ir nuoširdžia Klaipėdos publika. Nuvažiavus kitur
dažnai pajunti išankstinę nuostatą: na, ir ką tu dar gali parodyti.
- Koks vaidmuo dabar jums mieliausias? Ar turite savų gerbėjų, tokių,
kurie ateina į spektaklį pamatyti scenoje jus?
- Džiaugiuosi, kad tokių yra. Vienas iš mano mėgiamiausių spektaklių
- Dalios Tamulevičiūtės režisuotas „Viskas apie moteris“. Spektaklį
jau parodėme 135 kartus, o salės vis pilnos. Jis gyvas todėl, kad kinta
- kiekvienąkart su Nele Savičenko ir Regina Šaltenyte improvizuojame.
Viena kretingiškė spektaklį žiūrėjo daugybę kartų, yra išmokusi
atmintinai visą tekstą. Neseniai atėjo į užkulisius spindinčiomis
akimis - šiandien jūs mane pribloškėte, buvote visiškai kitokios.
Spektaklį rodėme Vokietijoje, Albanijoje, Rumunijoje, Švedijoje,
Danijoje. Žmonės jį supranta be vertimo.
Kartą Albanijoje po spektaklio atėjome į spaudos konferenciją. Žiūrime,
žmonės kažką įnikę skaito. Pasirodo, buvo padarytas vertimas, bet prieš
spektaklį lapelius pamiršo išdalinti žiūrovams. Perskaitę vertimą
daugelis tikino, kad ir be žodžių viską suprato. Mums tai buvo labai
svarbu...
- Esate smulkaus paaugliško sudėjimo, ilgai vaidinote vaikų
spektakliuose, vėliau kūrėte paaugles. Tačiau ir dabar, atrodo,
netrūksta vaidmenų.
Prieš porą metų jus apdovanojo Auksiniu scenos kryžiumi už antraplanį
vaidmenį - tąkart įvertintas jūsų sukurtas močiutės Frachlon vaidmuo
Gyčio Padegimo režisuotame spektaklyje „Mėja“.
- Bijojau to pereinamojo laiko. Vyresnėms moterims dramaturgai nesiūlo
daug vaidmenų. Tačiau aš kol kas negaliu skųstis. Ir Auksinį scenos
kryžių gavau už šimtametės vaidmenį. Tiek metų dirbau, tiek kartų lipau
į sceną, o tąkart ne tik širdis, bet rankos ir kojos drebėjo...