Apie gripą prabylantį paveikslų ciklą „Ligos istorija“ 29 metų kūrėja pristatė Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje surengtoje parodoje „Menininkai už žmogaus teises“.
Šiai parodai, skirtai ketvirtadienį minimai Tarptautinei žmogaus teisių dienai, trylika dailininkų, tarp kurių yra Laisvydė Šalčiūtė, Evaldas Jansas, Kęstutis Vasiliūnas, Jurga Barilaitė, subūrė sostinės galerija „Vartai“.
Joje dalyvaujanti J.Kyzikaitė – iš tų nedaugelio lietuvių menininkų, kurių kūriniuose nuolat nagrinėjamos aktualios socialinės problemos.
Šiemet vykusiame geriausio jaunojo tapytojo konkurse dailininkė pelnė antrąją vietą už kūrinį „N7“, kuris prasidėjus pedofilijos skandalui sukėlė nemažai diskusijų.
- Socialinė tapyba Lietuvoje iki šiol nebuvo itin populiari. Ar sulaukiate kaltinimų, kad tai – ne menas?
- Bandau pagauti tai, kas sklando ore. Duonai užsidirbu kurdama internetinę reklamą. Ten reikia trumpa žinute pranešti idėją. Tapyboje irgi stengiuosi trumpai ir aiškiai parodyti tai, ką noriu pasakyti.
Dėl viso to man kol kas niekas nepriekaištavo, tačiau internete buvo visokių komentarų. Man patinka, kai darbas nelieka be atgarsio.
- Ar ciklą „Ligos istorija“ sukūrėte prasidėjus gripo epidemijai?
- Jį pradėjau gerokai anksčiau, o baigiau prieš kelis mėnesius. Gal išpranašavau netyčia? Kaip ir garsiąją pedofilijos bylą?
Tiesa, šiame cikle vaizduojamos tikros mano vaikų ligos, o ne vadinamasis kiaulių gripas, kuris primena farmacininkų propagandą.
- O kodėl jus sudomino pedofilijos tema?
- Ne tik pedofilijos. Mano darbe „N7“ paliečiama gana daug temų. Pirminis kabliukas buvo pasaka apie du laimingus princus, kurią norėta pasakoti per lytinės orientacijos pamokėles vaikų darželiuose.
Užsiminiau apie tai auklėtojoms darželyje, kurį lanko mano dukterys. Kai jos nesuprato, ko klausiu, nusiraminau ir nusprendžiau nutapyti ta tema paveikslą. Princas vaišina princą pažinimo obuoliu.
Ši tema savaime prasiplėtė, prisidėjo ir smurtas, ir kiti dalykai. Stengiausi provokuoti žiūrovus, kad jie atkreiptų dėmesį į tas problemas, nors tuomet dar nebuvo jokių konkrečių įvykių.
- Kaip vertinate su pedofilija susijusius įvykius Kaune? Juk ir pati esate kilusi iš Kauno.
- Buvau šokiruota, kai prasidėjo Drąsiaus Kedžio byla. Buvo baisu, kad menama grėsmė tapo labai reali. Kiekvienai mamai toks vaikų išnaudojimas – tikras košmaras.
Kai tapiau, tikrai nemaniau, kad tai tokia aktuali tema. Norėjosi tik duoti peno apmąstymams. O kai kurie žiūrovai pamanė, kad paveikslą sukūriau tą pačią minutę, kai kilo skandalas.
- Kaip atsirado ciklas apie biurus, kuriuose veikla tik imituojama, o visos darbuotojų mintys sukasi apie seksą?
- Tai vadinamųjų normalių žmonių (ne menininkų) darbas. Turiu draugių, kurios vaidina, kad dirba, tačiau iš tiesų nuolat plepa internete.
Žmogus tarsi ir darbe, bet iš tiesų jo ten nėra. Net su šalia dirbančiais kolegomis beveik nebendraujama, nes daug gyvesni pokalbiai vyksta virtualioje erdvėje.
- Kodėl tik šiais metais pradėjote aktyviau dalyvauti parodose, juk akademiją jūs baigėte prieš penkerius metus?
- Turiu dvi dukreles – trejų ir penkerių metų. Kai pradėjau lauktis, nesinorėjo nuodytis aerozoliais ir dažų skiedikliais, tampyti paveikslų. Išleidusi vaikus į darželį pajutau, kad vėl noriu tapyti.
Tapau tai, ką matau. Štai sėdi dukterys, žiūri filmukus apie kokias nors Barbes, o per pertraukas ar iš karto po jų televizija rodo visokių nevaikiškų laidų ir skandalingų žinių anonsus.
Vaikai pasižiūri ir klausia: „Mama, kiek tas dėdė nužudė vaikų?“ Tenka atsakyti ir į tokius klausimus. Vaikai viską girdi ir įsimena, nors suaugusiesiems atrodo, kad reklama – tik įkyrus foninis triukšmas. Norėjosi tai tarsi pakomentuoti kūryboje.