Šiame koncerte pasirodys garsiausi Lietuvos operos ir baleto solistai, mūsų šalies žiūrovai po kone trijų dešimtmečių pertraukos galės išvysti ir pasaulinio garso rusų mecosopraną Jeleną Obrazcovą.
Į šį renginį visi bilietai buvo išgraibstyti dar gerokai prieš koncertą. Jo nekantriai laukia ir vakaro pagrindinis herojus, solistas J.Jocys.
„Bosas J.Jocys – tai Lietuvos ir Sankt Peterburgo operos teatrų gyvoji legenda. Abiejuose teatruose jis sukūrė neužmirštamus vaidmenis žymiausiose pasaulio operose“, - teigia muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Garbaus amžiaus solistui lenkiasi ir jaunosios kartos operos atlikėjai. „J.Jocys – didis žmogus, man bus garbė dainuoti jam skirtame koncerte“, - teigė Asmik Grigorian.
Pats J.Jocys, porą dešimtmečių dainavęs tuometinėje Sovietų Sąjungoje, tvirtina, kad visuomet norėjo grįžti į Lietuvą ir džiuginti gimtosios šalies gerbėjus. Prestižinės Maskvos konservatorijos auklėtinis J.Jocys dainuoti į Vilnių vis dėlto sugrįžo. Paskutinįjį karjeros dešimtmetį solistas kūrė įsimintinus vaidmenis Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Prieš būsimąjį koncertą J.Jocys, kuriam šią vasarą prezidentas Valdas Adamkus įteikė garbingą apdovanojimą – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį, sutiko pasidalyti prisiminimais ir dabartinėmis nuotaikomis.
- Jūs vienintelis iš Lietuvos operos solistų baigėte prestižinę Maskvos konservatoriją. Ar tai tuo metu atvėrė platesnes karjeros perspektyvas? – paklausėme J.Jocio.
- Sunku pasakyti. Tik baigęs konservatoriją buvau grįžęs į Lietuvą, tačiau čia vietos tuo metu man neatsirado. Tada nuvykau į Sankt Peterburgą, sudainavau dvi arijas ir iš karto buvau priimtas į garsųjį S.Kirovo (dabar – Marijos) operos ir baleto teatrą.
Rusijoje toliau dirbau porą dešimtmečių. Džiaugiuosi, kad bendravau su aukščiausio lygio atlikėjais ir muzikantais.
- Tiesa, kad jus keliauti studijuoti į Maskvą paragino Kauno J.Gruodžio muzikos mokyklos pedagogas Juozas Bieliūnas?
- Taip, J.Bieliūnas mane paragino. Jis man pasakė: „tau nėra ką veikti Vilniuje, važiuok tiesiai į Maskvą“. Aš taip ir padariau. Iš 500 norinčiųjų studijuoti aš buvau atrinktas ir patekau į laimingųjų penkioliktuką.
- Ar per ilgus metus, praleistus Maskvoje ir Sankt Peterburge, jautėte ilgesį Lietuvai?
- Aš tuo metu gastroliavau ir Lietuvoje, net ne vieną kartą. Čia dainavau Don Bazilijų („Sevilijos kirpėjas“), Pilypą („Don Karlas“), Malūnininką („Undinė“). Tie pasirodymai Lietuvoje tikrai puikiai pavykdavo, publika mane labai šiltai sutikdavo. Aišku, visada norėjau grįžti į tėvynę. Tikėjausi, kad gal mane kas pakvies likti dainuoti Vilniuje. Bet, žinote, vis ko nors pritrūkdavo – tai etato, tai kitų dalykų.
Tad grįždavau į Rusiją – ten, kur galėjau intensyviai koncertuoti. Gyvendamas Sankt Peterburge su spektakliais ir koncertais apkeliavau visą buvusią Sovietų Sąjungą, dalyvavau didžiausiuose festivaliuose.
1980 metais vis dėlto grįžau dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šiame teatre per dešimtmetį kūriau pagrindinius vaidmenis , paruošiau keletą visai naujų partijų – Mefistofelį, V.Galickį, Varlamą.
- Kokia atlikta arija jums asmeniškai įsimintiniausia?
- Sunku būtų ką nors išskirti. Labai mėgau dainuoti Pilypą „Don Karle“, karalių Renė „Jolantoje“, Malūnininką „Undinėje“. Atlikau ir sudėtingų arijų, kurių solistai retai imasi. Viena tokių buvo V.Galickio arija Aleksandro Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“. Beje, ją su maestro Sauliumi Sondeckiu sudainavau būdamas 70-ties metų.
- Kokios nuotaikos pasitinkate jūsų jubiliejui skirtą koncertą?
- Aš labai maloniai nustebintas, kad visi talentingiausi solistai, tarp kurių – ir jaunosios kartos atstovai, sutiko dalyvauti šiame koncerte. Atlikėją J.Obrazcova aš pažįstu nuo jos studijų laikų.
Ji buvo Anapilin jau iškeliavusio mano gero bičiulio dirigento Algio Žiūraičio žmona.
Man bus labai malonu dalyvauti šiame koncerte. Paklausyti tokių žvaigždžių vieno vakaro metu – apie tai buvo galima tik pasvajoti!