Laimėtojas paskelbtas per parodų salėje „Rygos meno erdvė“ surengtos nominantų darbų parodos atidarymo ceremoniją.
Penktadienį pirmąjį didžiausio Latvijos dienraščio „Diena“ puslapį papuošė didžiulė lietuvio ekspozicijos fotografija. Šis apdovanojimas pirmąkart skirtas už neįprastus tapybos darbus, kuriamus žvake ir dūmais.
Grįžęs į Vilnių 55 metų J.Gasiūnas „Lietuvos ryto“ skaitytojams papasakojo ne tik apie savo, bet ir apie kitų pretendentų darbus.
- Išvažiuodamas rengti ekspozicijos į Rygą džiaugėtės, kad pernai pasikeitus konkurso taisyklėms pretendentų į premiją buvo ne trys, bet penki. Paradoksalu, bet net ir saviškiai nesitikėjo, kad gausite apdovanojimą.
- Tas netikėjimas man labai padėjo. Aš nepasiklioviau vien mane pristatančių institucijų veikla, o pats gerokai pasistengiau būti matomas.
Pirmiausia asmeniškai pasirūpinau savo darbų išdėstymu, apšvietimu. Kai kuriems konkurentams nemažai pakenkė ekspozicijos trūkumai.
- Jums pasisekė, kad dauguma žiuri narių gana gerai žinojo jūsų kūrybą. Turbūt tik Moderniojo meno muziejaus Stokholme kuratorė Iris Muller-Westermann su ja susidūrė pirmą kartą?
- Taip. Tačiau kiek teko sužinoti, ji yra parašiusi disertaciją apie Edvardą Munchą. O mano tapybai taip pat nesvetimi šiaurietiški košmarai – amnezija, nostalgija, vienatvė.
- Tačiau žiuri pirmininkės simpatijas galėjo pelnyti ir žinomas švedų menininkas Magnusas Wallinas?
- Manau, kad M.Wallinas ir buvo pagrindinis konkurentas. Jo darbas iš tiesų stiprus, tačiau nevykęs apšvietimas jam pakišo koją.
Pats kūrinys – videoinstaliacija su trimate animacija. Ekrane – gyvi lavonai, nurengti žmonės. Tiksliau, tai žmonių hibridai, sukurti panaudojus vyro ir moters arba vaiko ir senio kūno dalis. Tie statiški kūnai sukomponuoti kaip tradiciniame paveiksle, tačiau netikėtai kuris nors ima ir sukruta. Tai vienas, tai kitas. Atgyja.
Ir jautrus, ir gąsdinantis kūrinys. Tačiau dėl aklinos tamsos, kurioje jis buvo rodomas, žiūrovai pirmiausia stengdavosi paprasčiausiai susigaudyti erdvėje, o tik paskui atkreipdavo dėmesį į jį.
- O kaip Maskvos kritikų numylėtinis rusas Viktoras Alimpijevas, kuris, kaip ir švedas, jau yra atstovavęs savo šaliai Venecijos bienalėje? Juk jam daugelis meno žinovų pranašavo pergalę.
- Rusų menininkas, su kuriuo turėjau progą ilgokai pabendrauti, man pasirodė per jaunas ir pernelyg manieringas. Jis aiškiai persistengė, norėdamas parodyti posovietinių rusų pagarbą raudonai vėliavai.
- Estas su latviu – patys jauniausi pretendentai. Nesijautėte tarsi varžytumėtės su savo studentais?
- Tonis Saadoja – rimtas konkurentas. Tokio puikaus realisto nesu matęs. Estijoje gimė antras Algimantas Švėgžda – žinoma, visai kitoks, bet labai įdomus.
Tačiau jis dar labai jaunas ir šį sykį persistengė. Norėjo kuo geriau sutvarkyti sienas darbams parodyti, o pastatė visą namą, tarsi kurtų konceptualų darbą.
Ant fasado iškabinti darbai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nuotraukos.
Perpieštos ir senosios Talino fotografijos, ir šiuolaikiniai vaizdai, kurių koloritas – toks pat. Ir dangoraižiai, ir lūšnynai – visas estiško peizažo spektras.
Tas ciklas – labai įtaigi patriotinė vizija, bandymas išsaugoti estų mentalitetą. Tačiau jis nesuskamba, nes namo viduje pristatomi dar trys vienas su kitu nesusiję ciklai.
- Pernai premiją pelnę latviai šiemet nusprendė nustebinti naujausiomis technologijomis sukurtais darbais?
- Tačiau tos technologijos nesuveikė. Pačios idėjos – įdomios. Prie pilno vandens akvariumo apačios Voldemaras Johansonas pritvirtino garsiakalbius, kurių garsas verčia vandenį smulkiai banguoti. Šviesa lūžta bangelėse ir sukuria įspūdingą vaizdą.
Parodų salei tie akvariumai – pernelyg maži. Toks darbas puikiai atrodytų kokio nors milijonieriaus namo hole.
- Ar Rygoje pristatytoje jūsų kolekcijoje – patys naujausi paveikslai?
- Du paveikslai nutapyti specialiai šiai parodai, keturi – šiek tiek seniau. Juose kalbama apie amneziją, atminties sunaikinimą. Apie tai, kas atsitinka atminčiai, kai ją iš naujo atgaivini.
Kokią informaciją gali gauti radaras, jei jis dūminis? Ar girdime rusų choro balsą, jei jis irgi iš dūmų?
- Gimėte tremtyje, Altajuje (Rusija). Gal todėl jums tokios svarbios skaudžios sovietmečio realijos?
- Pusė mano giminės išžudyta. Mane visa tai iš tiesų slegia. Sovietinėje armijoje buvau išminuotojas. Dar dabar sapnuoju sapnus, kad pabėgęs iš armijos lakstau kažkur po miškus.
Visas tas slogutis nuolat grįžta. Matyt, esu traumuotas. Štai dabar dirbu buvusioje venerinių ligų gydykloje sostinės Bokšto gatvėje. Ir kokie ten atsiranda kūriniai? Rusų jūreivis sušaudo sifilitikus.
- Ar dar nesinori padėti žvakę ir vėl pradėti tapyti teptukais?
- Jeigu dūmą naudočiau tik kaip išraiškos priemonę, tai tikrai jo atsisakyčiau. Jis man jau senokai pakyrėjo. Bet mano darbai nėra klasikinė tapyba. Tai tapybos priemonėmis sukurti pranešimai.
* * *
Kovoja su užmarštimi
„Swedbank“ meno apdovanojimas įsteigtas 2000 m. Tai KUMU dailės muziejaus (Estija) ir „Swedbank“ projektas. Iš pradžių dėl 5 tūkst. eurų varžėsi vien Estijos menininkai, vėliau – trijų Baltijos šalių kūrėjai. O nuo pernai į dvigubai padidėjusią sumą pretenduoja Baltijos, Skandinavijos šalių ir Rusijos menininkai.
Pretendentus siūlo nacionalinės komisijos, o laimėtoją išrenka tarptautinis žiuri. Šiemet jame dirbo I.Muller-Westermann (Stokholmo moderniojo meno muziejus, Švedija), N.Weberis (nepriklausomas kuratorius, Vokietija), M.Lewoc (Nacionalinis muziejus, Ščecinas, Lenkija) ir E.Komissarova (KUMU dailės muziejus, Estija).
„Apdovanojimui pristatytame darbe J.Gasiūnas įtvirtina atsiminimus, kurie beveik išnykę. Tuo pačiu metu jie ir realūs, ir nerealūs. Dailininko darbai – tai pastangos kovoti su bendrąja amnezija“, – sakė komisijos pirmininkė švedų menotyrininkė I.Muller-Westermann.