Tai – protestas prieš šiuo metu Užsienio reikalų ministerijoje eksponuojamą parodą „Menininkai už žmogaus teises“, į kurią nepriimti kuratoriaus pasiūlyti darbai transseksualumo tema. Socialiniuose tinklapiuose skelbiama, kad darbų homoseksualumo ir transseksualumo temomis nurodė atsisakyti šios parodos iniciatorius – Žmogaus teisių stebėjimo institutas.
Žmogaus teisių instituto atstovai paaiškino, kad Užsienio reikalų ministerijoje kilo diskusija apie kai kurių darbų tinkamumą, todėl buvo nutarta derinti interesus ir siekti, kad paroda apskritai įvyktų. „Truputis geriau, negu nieko“, – aiškino jie.
Vaizduoja homoseksualumą
Parodą apie žmogaus teises be cenzūros menotyrininkė Laima Kreivytė surengė per rekordiškai trumpą laiką – dvi dienas. Joje buvo pakviesti dalyvauti autoriai, savo darbuose analizuojantys homoseksualumo ir transseksualumo apraiškas ir žmonių reakciją į seksualinių mažumų problemas.
Paroda siekiama pademonstruoti, kad homoseksualumą vaizduojančio meno Lietuvoje yra. L.Kreivytės teigimu, Lietuvos menininkai pradėjo vaizduoti homoseksualumą tik pastaruosius dešimt metų.
Parodoje eksponuojami ir į ministerijoje surengtą parodą nepriimti menininkų darbai: Akvilės Anglickaitės nuotraukų ciklas apie transseksualius vaikus, Alinos Melnikovos ir Adomo Danusevičiaus, Laisvydės Šalčiūtės, Kęstučio Grigaliūno Ugniaus Gelgudos darbai, Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos vaizdo darbas.
Grafikos meno centro direktorė Jurga Minčinauskienė parodai nemokamai suteikė patalpas. Jos teigimu, susidomėjimas paroda didelis, bet į ją eina neatsitiktiniai žmonės.
Žmogaus teisės – lyg popkultūra
„Net specialiai žmogaus teisėms skirtas renginys gali diskriminuoti“, – žmogaus teisių stebėjimo instituto cenzūra stebėjosi L.Kreivytė. Jos manymu, jei jau kovoji už žmogaus teises, tai kovoji už visų žmonių grupių teises – nepriklausomai, ar tau tie žmonės patinka. Kitaip pati žmogaus teisių saugojimo idėja netenka prasmės.
Žmogaus teisės – ne popkultūra. Jas saugojant nereikia stengtis įtikti ir patikti.
L.Kreivytė stebėjosi, kad taip pasielgė institutas, kuris yra įgijęs moralinį autoritetą, atstovaudamas transseksualui L. Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre jo byloje prieš Lietuvą. Jos įsitikinimu, sutikdamas su išlygomis pats tampi diskriminacijos įrankiu.
Jei dabar nutarta nekreipti dėmesio į vieną žmonių grupę, netrukus gali tekti nutylėti ir apie kitą bei trečią.
Į parodą pakviesti ambasadoriai
Žmogaus teisių instituto direktorius Henrikas Mickevičius nelinkęs to, kas įvyko, vadinti cenzūra, greičiau – interesų derinimu.
Kai Užsienio reikalų ministerijai nepatiko kai kurie paveikslai, institutas nutarė, kad svarbiau surengti patį parodos atidarymą. Dėl gripo epidemijos šį mėnesį buvo atšaukta dauguma planuotų žmogaus teisių mėnesiui skirtų renginių, liko tik šis. Buvo tikimasi, kad jame pasisakys užsienio reikalų viceministras, atvyks daug svarbių svečių, užsienio šalių ambasadoriai.
Instituto programų direktorė Dovilė Šakalienė pabrėžė, kad dalis ministerijos pareigūnų kovojo, kad paroda apskritai įvyktų. D.Šakalienė net prisiminė sovietmetį, kai būdavo nutariama, kad paveikslas netinkamas ir į jį negalima būdavo žiūrėti.
Kalta sistema
Parodą „Menininkai už žmogaus teises“ surengė Žmogaus teisių institutas. Parodos „Menininkai už žmogaus teises kuratorius Evaldas Jansas aiškino, kad šioje istorijoje nėra nei teisių, nei neteisių – tiesiog yra sistema.
„Apie kokią valstybę kalbame, apie kokią demokratiją? Jauna karta čia greičiau išmoks kyšius imti. Kam prisidaryto problemų, jei gali puikiai plaukti pasroviui“, – samprotavo E.Jansas.