Pasak jo, jau kelionės į Ameriką pradžią pažymėjo geras ženklas. Lietuvių kino kūrėjų grupei nusileidus Niujorke imigracijos pareigūnas, vartydamas Raimundo Banionio pasą, paklausė, ar jis nėra to Banionio, kuris vaidino „Soliaryje“, giminaitis.
Pasirodė, kad tai vienas mėgstamiausių pareigūno filmų. Taigi „Welcome to USA“ buvo pasakyta su plačia šypsena.
Nerimą pakeitė džiaugsmas
Lietuviškų filmų programą sudarė Laurence'as Kardishas. Tai MoMA Kino departamento kuratorius, garsus JAV kino kritikas, surengęs šimtus kino renginių ir retrospektyvų.
Net ir tokią patirtį turintis L.Kardishas nerimavo, kad sudominti Niujorko publiką nežinomu kinu iš nežinomos šalies nebus lengva. Bet retrospektyvai įsibėgėjus įtampa atlėgo.
„L.Kardishą renginys pradžiugino. Mat į lietuvių filmus atėjo daugiau žiūrovų, negu tikėjosi MoMA ir pats L.Kardishas. Mes, be abejo, dėl to irgi gerokai nerimavome.
Ne vienas kolega L.Kardishui yra kreivai šyptelėjęs: „Rizikuoji su tais lietuviais“.
L.Kardishas pusę retrospektyvos laiko buvo išvykęs iš Niujorko, bet vis skambindavo paklausti, kaip pasisekė kiekvienas seansas. O pasisekė jie, galima sakyti, puikiai“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Jevdokimovas.
Padėjo ir garsūs vardai
MoMA laikomas didžiausiu ir įtakingiausiu moderniojo meno muziejumi pasaulyje. Solidžiosios meno įstaigos auditorijai buvo parodytas lietuvių kinas nuo Atgimimo iki šių dienų.
O kaip MoMA susidomėjo lietuvišku kinu? A.Jevdokimovas ir jo studijų laikų draugas, jau antrą dešimtmetį Niujorke kuriantis režisierius Julius Ziz drąsiai kreipėsi į L.Kardishą.
„Mes su Juliumi prieš pusantrų metų pasigavome L.Kardishą Berlyne ir pateikėme keistoką pasiūlymą – surengti lietuvių kino dienas MoMA.
Žinoma, jei Julius asmeniškai nebūtų jo pažinojęs, nežinau, ar jas būtų pavykę surengti.
Be to, labai svarbu, kad yra dvi lietuvių kino asmenybės, ypač nusipelniusios Amerikos moderniajai kultūrai, – Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas.
Manau, kad šie vardai padėjo L.Kardishui apsispręsti“, – prisiminė A.Jevdokimovas.
Žiūrovai troško bendrauti
Niujorke filmus pristatė režisieriai Šarūnas Bartas („Trys dienos“, „Namai“), Jonas Mekas („Lietuva ir SSRS žlugimas“), Arūnas Matelis („10 minučių prieš Ikaro skrydį“ ir „Prieš parskrendant į Žemę“).
Taip pat Kristina Buožytė („Kolekcionierė“), R.Banionis („Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“), Romas Lileikis („Aš esu“), Gytis Lukšas („Duburys“), J.Ziz („Langas“ ir „Vilkas“), Audrius Mickevičius („Žmogus-arklys“).
„Visi filmai buvo rodomi po du kartus, – džiaugėsi A.Jevdokimovas. – Ypač daug publikos atėjo į „Kolekcionierę“.
Seansą teko perkelti į didžiąją salę, tačiau vis tiek visi norintys netilpo. Netilpo žiūrovai ir į Š.Barto filmų peržiūras, pilna salė žiūrėjo „Duburį“.
Po seansų lietuvių režisieriai susitiko su žiūrovais ir atsakė į klausimus. Kai kurios diskusijos užtruko.
Pavyzdžiui, po „Duburio“ su G.Lukšu žiūrovai bendravo gal valandą, o kadangi seansas buvo paskutinis, apsaugininkas ilgai rodė visokius ženklus, kad MoMA jau uždaromas“.
Lietuvoje, kuri pati ne itin vertina savo kiną, nedažnai jį ir rodo, pasirengti vizitui į Niujorką nebuvo lengva.
Šalyje iki šiol nėra archyvo, kuriame tvarkingai būtų sudėti nepriklausomos Lietuvos filmai, taip dominantys pasaulio kino festivalius.
Todėl A.Jevdokimovui filmus teko surinkinėti kaip detektyvui – spėliojant, kur kuris galėtų būti nukištas.
Planuoja kitas išvykas
Režisierių skrydžiui per Atlantą irgi trūko pinigų. Gautos paramos užteko tik nuskraidinti vaidybinių filmų autorius, o apsigyventi jie turėjo pas pažįstamus.
„Planuojame ir tolesnį šios programos judėjimą po pasaulį, nes nuo šiol ji turi „sėkmingai vykusios MoMA“ statusą, o jos sudarytojas L.Kardishas yra svarbus asmuo kino pasaulyje“, – kalbėjo A.Jevdokimovas.
* * *
Lietuvių filmai – apie laisvės troškimą
Laurence'as Kardishas, Niujorko moderniojo meno muziejaus (MoMA) Kino departamento direktorius:
„Amerikoje mes puikiai žinome ir vertiname avangardinės kultūros kūrėjus J.Mačiūną ir J.Meką. Lietuvių kino retrospektyva Niujorko moderniojo meno muziejuje – ne tik įdomus, jaudinantis įvykis, bet ir galimybė atiduoti duoklę šaliai, iš kurios kilo tokios didelės šiuolaikinio meno figūros.
Lietuvių filmai – stiprūs ir saviti. Juose aistringai ir provokuojamai išreikštas laisvės troškimas. Daugumoje filmų kalbama net ne apie politinę laisvę, bet apie asmenybės norą daryti savarankiškus sprendimus, o tai nėra lengva.“