Antradienį ir penktadienį premjeriniai „Upės“ kino seansai vyks „Skalvijos“ kino centre.
Filmas jau rodytas Šiauliuose, jo premjera taip pat numatyta Klaipėdoje, Plungėje, Ukmergėje.
Kiekvieno ryto ritualas
Tai užburiančio grožio ir nevilties kupinas filmas. Jame rodomi žmonės, gyvenantys kaime ties Neries ir Šventosios upių santaka, kur gamta nepaprastai graži.
Tačiau kaimas atrodo visų užmirštas, o jo ryšys su kitu pasauliu – tik per upę, kuri neturi nei tilto, nei kelto.
Vyresnieji kaimo gyventojai beveik susitaikę su tokia atskirtimi.
Jie, kaip sako filmo autoriai, gyvena labai uždarą gyvenimą, versdamiesi atsitiktiniais darbais, laikydamiesi iš pašalpų ir pensijų.
O vaikai kas rytą bunda anksti, sėda į valtis, keliasi per upę, eina tris kilometrus iki Ruklos, kur veikia artimiausia mokykla. Ištisus mokslo metus, esant bet kokiems orams.
Bijojo parodyti herojams
Kone ištisai ekrane raibuliuoja operatoriaus Viktoro Radajevo nufilmuota upė – pagrindinė herojų bendravimo su pasauliu gija.
Kamera fiksuoja nesibaigiantį saleninkiečių vaikų irklavimą. Atrodytų, tai romantiška.
Jei nesuvoktum, kad žmonės tiesiog pasmerkti tokioms varginančioms kelionėms ir kad tai – valdžios abejingumo jų likimams grimasa.
Saleninkų gyventojams autoriai net bijojo rodyti „Upę“.
Man atrodė, kad jie primuš“, – prisipažino R.Gruodis. Tačiau filmas žmonėms patiko.
Vaikai gimtinėje neliks
J. ir R.Gruodžiai prieš filmavimą ilgai bendravo su būsimaisiais herojais, kol įgijo jų pasitikėjimą.
Juk tai orūs žmonės, nelabai linkę atvirauti. Filme ir nelendama nei jiems į širdį, nei į jų skurdžius namus. „Upės“ garso takelis – daugiausia saleninkiečių vaikų pasakojimai.
Nors pasakojimai šiurpoki, skundų negirdėti. Ir patys vaikai – gražūs, šviesūs, linksmi.
Suvoki, kad jie auga tarp dažnai girtų, viskuo nusivylusių tėvų ir senelių. Kad jie neliks gimtinėje, išsiverš iš amžino slogučio.
Pasak J.Gruodienės, Florencijoje filmo „Upė“ prasmė buvo suvokta kaip pačios Lietuvos simbolis.
Domina ir užsienį
Praėjusį rudenį J. ir R.Gruodžių „Upė“ dalyvavo prestižiniuose Leipcigo ir Florencijos dokumentinio kino festivaliuose. Iš Florencijos lietuvių autoriai parsivežė specialų žiūrovų prizą.
„Upės“ kopiją savo filmotekai užsisakė Amerikos filmų institutas. Juosta susidomėjo Suomijos, Vokietijos, Portugalijos, Ispanijos, Lenkijos, JAV, Kanados kino festivaliai.