Dėl 47 metų autorės atvirumo kai kurie skaitytojai pasijuto nejaukiai – tarsi pro rakto skylutę žvelgtų į svetimą butą.
A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės knygos „Toks gyvenimo kvapas“ atsiradimo istorija – ne visai įprasta. Ši knyga parengta pagal vienoje internetinėje svetainėje 2007-2008 metais publikuotų atsiminimų ciklą.
Atsiminimus A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė pradėjo rašyti savo sūnui Tomui, keturiolikmečiam Kauno dailės gimnazijos moksleiviui. Ir tik vėliau išdrįso juos skelbti viešai.
Rašytoja virtusi tapytoja atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.
- Ar nesunku buvo ryžtis leisti šią knygą? Juk pirmieji tekstai buvo parašyti praėjus vos porai metų po jūsų vyro mirties.
- Keista, bet, regis, to laiko niekuomet ir nepraeis pakankamai. Aš mintyse nuolat galiu klajoti po prisiminimus, nes viskas labai gyva.
Jei sėdėdama prie kompiuterio galiu pasižiūrėti į bet kokią jame saugomą nuotrauką, tai ir atmintyje galiu staiga pereiti į tą gyvenimo būseną, tą tarpsnį, kai buvome kartu.
- Turbūt sudėtinga dviem žinomiems tapytojams sugyventi vienoje šeimoje? Ar nekildavo kūrybinių ginčų?
- Mums viskas gerai susiklostė. Visada turėdavome apie ką pasišnekėti. Ir buities darbais dalydavomės. Arūnas mėgdavo ir kokios žuvies iškepti.
Apie visus ginčus atvirai neverta rašyti, o esminių priešpriešų lyg ir neprisimenu. (Juokiasi.) Jei būtume labai skirtingai mąstę, matyt, nebūtų buvę ir mūsų šeimos.
- Kodėl tiek nedaug vietos skyrėte A.Vaitkūno visuomeninei veiklai ir Kauno meniniam gyvenimui, kuriame jis aktyviai dalyvavo?
- Man norėjosi atskleisti dalykus, kurių kiti žmonės nėra matę. Parodyti Arūno kūrybinę virtuvę. Tai, kas vyko šeimoje, dirbtuvėje.
Viešai išsakytos jo mintys yra užfiksuotos, daugelis kitų žmonių gali apie tai papasakoti.
- Kaip atrinkote, ką verta aprašyti, o ką geriau nutylėti? Kai internete pasirodė tekstas apie jūsų pažintį, vienas skaitytojas prisipažino, kad jaučiasi nejaukiai, lyg pro rakto skylutę žiūrėtų į svetimą butą.
- Vis pagalvodavau, ar Arūnas norėtų, kad tai pasakočiau, ar sutiktų. Knygoje nėra grynai buitinių dalykų, gal tik viena kita detalė.
Pavyzdžiui, tas Arūno pamėgtas sodininko karutis. Prisimenu, kaip jis susikraudavo dažus, paletes ir važiuodavo per pievas.
- Rašėte, kad senelis A.Vaitkūnui vaikystėje padovanojo smuiką. Ar jis išmoko juo griežti? Ar domėjosi muzika?
- Net nežinau, ar išmoko. Tas smuikas tebekabo kambaryje.
Tačiau muzika Arūnui visada buvo labai svarbi – ir tokia egzotiška kaip kinų ar japonų, ir šiuolaikinė, alternatyvioji.
Jis mėgdavo ją analizuoti, derinti su tapyba.
- Ar po A.Vaitkūno mirties nepajutote padidėjusio kolekcininkų susidomėjimo savo vyro darbais?
- Pajutau, tačiau aš laikausi stipriai. Nenoriu tos kolekcijos išblaškyti, nes yra idėjų ir noro ją parodyti, surengti parodas.
Tiesa, ką tik Kaune parodyta Arūno darbų paroda kovo mėnesį turėtų būti perkelta į Vilnių.
Gyvenimo vingiai
Tapytojas A.Vaitkūnas gimė 1956 m. Kaune. 1974-1980 m. studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute Vilniuje. A.Vaitkūnas nuo 1990 m. buvo Dailininkų sąjungos, o nuo 1993 m. – ir grupės „Angis“ narys. Nuo 1993 m. jis dėstė Kauno dailės institute.
1996 m. A.Vaitkūnas pelnė prestižinę J.Pollocko ir L.Krasner fondo stipendiją (Niujorkas, JAV).
Dailininkas mirė 2005 m. Tbilisyje – infarktas jį pakirto tarptautiniame menininkų simpoziume.