Sostinės „Arkos“ galerijoje veikianti moterų dailininkių draugijos paroda „Apie jas“ tapo vienu įdomiausių Vilniaus dailės gyvenimo įvykių.
Moterų dailininkių draugijos vadovė tapytoja Jolanta Teišerskytė-Stoškienė džiaugėsi, kad draugijos parodose išdrįsta savo darbus parodyti ir tos dailininkės, kurios dėl šeiminių ar kitokių aplinkybių ilgai nedalyvavo parodose.
Kūrėjos jaučiasi laisviau
Paroda pavadinta „Apie jas“. Joje iš tiesų nemažai moterų – nuo Marijos su avinėliu ir nuogą nugarą žiūrovams atsukusios „Inteligentės“ iki rytinį kavos puodelį geriančios dailininkės.
Kita dailininkių draugijos paroda turėtų būti pavadinta „Apie juos“.
„Jei į bendrą parodą būtų sunešę darbus vyrai, niekas neklaustų, ar prasminga rengti tokias parodas. Niekas nesistebi ir tuo, kad dailininkų grupėse „24“ ar „Angis“ nebuvo nė vienos moters“, – sakė dailėtyrininkė Laima Kreivytė.
Jos nuomone, sovietmečiu kiekviena dailininkė stengėsi būti menininkė, o šiandien kūrėjos jaučiasi daug laisviau, todėl dažnai tyčia pabrėžia savo labai asmenišką, moterišką požiūrį į pasaulį.
Paneigia moters prigimtį
Parodos „Arkoje“ intriga yra ne feministinės idėjos, o reta proga Vilniuje pamatyti žinomų Kauno dailininkių darbus.
Paklausta, kas paskatino prisidėti prie dailininkių draugijos, Kauno tapytoja Eglė Velaniškytė prisipažino, kad tiesiog pasiilgo apžvalginių parodų, kolegų bendruomenės.
„Kiek galima dirbti sulindus į vienutes?“ – klausė ji.
Pasak E.Velaniškytės, ji nėra feministė ir visada tapo žmogų, net jei iš paveikslo aišku, kad tai moteris.
„Moters kūną geriau pažįstu. Feminizmas man įdomus, tačiau nepriimtinas, nes paneigia moters prigimtį. Juk tik moteris gali gimdyti. Todėl ji privalo turėti galimybę būti namie, o ne bėgioti po dvi ar tris darbovietes“, – kalbėjo E.Velaniškytė.
Tapyba ir mandagumas
Dėl sunkios ligos ilgai net teptuko negalėjusi pakelti, todėl ir parodose nedalyvavusi tapytoja Gintarė Uogintaitė įsitikinusi, kad ten, kur prasideda tapyba, baigiasi mandagumas. Tad išnyksta ir lyties klausimas.
Ji jaučiasi dalyvaujanti paprasčiausioje grupinėje parodoje, kurios didžiausias trūkumas tas, kad rengėjai neatmetė tikrai silpnų darbų.
Šiuo metu savo motinos, tapytojos Bronės Mingilaitės-Uogintienės (1919-1983) kūrybos parodą Vilniaus rotušėje rengianti dailininkė pripažino, kad vaikus auginančios kūrėjos turi mažiau laiko tapyti ir mažiau galimybių tobulėti.
Tačiau, G.Uogintaitės manymu, kaip tik todėl įdomu pamatyti darbus tų dailininkių, kurioms kokybiškai dirbti nesutrukdo jokie buities rūpesčiai.
Gal čia ir slypi moterų dailės patrauklumo šaknys?
* * *
Lietuvoje gryno feminizmo nėra
Literatūros kritikė, feministė Solveiga Daugirdaitė:
„Neseniai buvo ne tik kreivai žiūrima į moteris rašytojas, bet antrarūšiais laikyti ir „moteriški“ literatūros žanrai – laiškai, dienoraščiai, memuarai. Pastaruoju metu šie žanrai tapo populiarūs. Tas pat atsitiko ir tradiciškai „moteriškoms“ dailės kūrimo technikoms. Šiandien nieko nestebina solidžioje parodoje šalia tapybos kabantis išsiuvinėtas ar išaustas kūrinys. Bet užsienyje populiarios parodos, kurios siekia pristatyti grynai feministinį požiūrį, o Lietuvoje to dar nematyti.“